martinuxxx, paskaityk bent tas vietas, kuris išskyriau žaliai, o ypač tą, kurią pariebinau, ir gal suprasi ką turėjau uomenyje.
Negalvok, kad aš tik vienas taip galvoju - yra daugiau čia forume taip pat galvojančių kaip ir aš.
Aš tėsiog nenoriu, kad klydinėtum po gyvenimą kaip aklas, kol galu gale su bomžais tave kortom pliekiantį buvę draugai pamatys
Lietuvos rytas wrote:Andrius Užkalnis
Liepto galas egoistų kartai
2009-07-07 22:33
Skaičiau aną dieną apie žmones, kuriuos Vakaruose vadina naujaisiais juodadarbiais. Tai jaunimas, baigęs aukštuosius mokslus, bet dirbantis atsitiktinius darbus: jų profesijų niekam nebereikia. Jie studijavo teatrologiją, archeologiją, kostiumo istoriją ir sociologiją, o dabar štai renka kavinėse nuo stalo nešvarius puodukus arba plauna automobilius. Jų uždarbis toks, kad net ir taupydami sunkiai išsiverčia be tėvų pagalbos, o kartu su ta pagalba grįžta paauglystės opos: nepasitenkinimas savimi ir pyktis ant visuomenės, kad ji jų nesupranta ir neįvertina.
Tai krizės padarinys, apie kurį daug nekalbama, nes šie žmonės neprisijungė prie bedarbių armijos. Statistika jų skaičiaus neregistruoja kaip pavojingo rodiklio. Bendruomenės ir net giminių akyse jie nėra laikomi nusiritusiais į dugną - nei stotyje prašinėja monetų, nei parke ant suoliuko miega.
„Jų profesijos dabar naudingos tiek pat, kiek bankrutavusios parduotuvės akcijos“, - šmaikštauja žurnalo rašytojas, pakalbėjęs su šių nelaimėlių atstovais. Perskaičius pokalbius, gailesčio nėra - lieka tik susierzinimas: visas tas jaunimas kalba taip, lyg ne jie patys būtų pasirinkę tas profesijas. Visuomenė, valstybė, universitetas, karjeros konsultantai – kas tik nori, tik ne jie patys kalti, kad „taip išėjo“, kad „visuomenei mūsų nebereikia“.
„Buvau vėl nuėjusi pas karjeros konsultantą buvusiame universitete, bet jis nieko doro nepasakė“, - guodžiasi panelė, turėjusi darbą, bet iškeliavusi keliauti po pasaulį, nes reikėjo „atrasti save“. Grįžusi iš metus trukusios kelionės savo darbo vietą rado jau užimtą, ir jokių kitų darbų niekas nebesiūlo – visur krizė, visur sunku, visur didžiausia laimė, kai dar turi darbą.
Šiems gerai išmokslintiems ir įspūdingai skambančius mokslo laipsnius turintiems jaunuoliams visi, atrodo, yra skolingi: kodėl visuomenė neparūpina jiems darbo, jie juk „baigę aukštąjį“, kiti turi net ir po kelis diplomus.
Tai skausminga, bet logiška iliuzijų pabaiga ištisai kartai, kuri užaugo pasaulyje „aš – mano - man“. Jie patikėjo, kad visas pasaulis sukasi tik aplink juos, pareigų nebeliko, liko tik neatimamos teisės ir nesibaigiantys malonumai.
Iliuzijas paslaugiai pumpavo ir pūtė žiniasklaida bei reklama, tiražuodamos mitą apie tai, kad kiekvienas turime begalines galimybes ir begalę pasirinkimo variantų.
„Visas pasaulis priklauso tau“, - sakė stilingai apsirengęs ir madingai želė plaukus susivėlęs jaunuolis iš reklaminio plakato - pagal išvaizdą ir stilingą kuprinę, galima suprasti, be rūpesčių keliaujantis po tą pasaulį, ir daugelis žiūrinčiųjų į jį patikėjo, kad tai vos ne Konstitucijos numatyta teisė, kurią turi užtikrinti vyriausybė ir visuomenė.
Tai teisė ne tik mokytis trijose šalyse ir penkiuose universitetuose, ne tik studijuoti būtent tai ir tik tai, kas patinka („nuobodžiame darbe dar spėsiu pavergauti“), bet dar ir, ko gero, turėti tarp vidurinės ir aukštosios mokyklos vadinamuosius „tuščius metus“ („gap year“), kai reikia už tėvų pinigus apkeliauti pusę pasaulio ir grįžti pasipiktinus tarptautinių korporacijų begėdišku godumu, gamtos tarša ir socialine neteisybe.
„Aš noriu nemokamai kalbėti telefonu; aš noriu nemokamai siuntinėti žinutes“, - reklaminiame klipe kaprizingu tonu reikalavo lūpas papūtusi mergužėlė, pagal išvaizdą išpaikinta ir pratusi gauti viską, ko užsimano. Milijonai žiūrovų suprato, kad ir jie nori to paties, ir jiems tai priklauso, ir jie to nusipelno, ir kas nors visa tai užtikrins ir tuo pasirūpins, ir, be abejo, kas nors tai apmokės (žinoma, reklamos pabaigoje turbūt būdavo pasakyta „pasiūlymui galioja tam tikri apribojimai“, bet kas ten domėsis tais apribojimais ir sąlygomis).
Televizija suvaikėjusiai miniai siūlo vieną po kito realybės ir talentų šou, kurie kruopščiai laisto ir puoselėja iliuziją, kad ne tik į nemokamus telefono pokalbius ir SMS žinutes bei keliones po pasaulį turi teisę kiekvienas: absoliučiai kiekvienas taip pat gali pasidaryti garsus ir blizgus, kaip štai tie vakarykščiai nusmurgėliai: dar vakar jie lipdavo į sceną ir kniaukiančiais balsais bandė kažką dainuoti „atrankos ture“, dar vakar jie su kitais „realybės šou“ veikėjais sėdėjo ant sofos ir ištisą dieną kalbėjo nesąmones, o jau šiandien jie jau blizgiuose žurnaluose, ir jų draugės bei draugai blizgiuose žurnaluose, ir jų gyvenimas pasidarė blizgus.
Skaitytojau, gal nepastebėjai, bet iliuzija apie absoliučią teisę pasirinkti ir apie tai, kad vartotojas yra pasaulio centras, yra persmelkusi visus kampus, kiekvieną kertę, ir daugeliui apsvaigusiųjų ne tik šnerves iškuteno, bet ir užpylė akis bei protą.
Kavinėje nebegalima paprašyti kavos, reikia pasirinkti vieną iš penkiasdešimties variantų (tu, vartotojau, esi Dievas, tavo žodis čia – įsakymas, pageidausi kapučino su liesu pienu, gausi su liesu; norėsi pieno putos – suputosim, nori organinių pupelių mišinio – prašom, argi gyvenimas ne puikus?).
Internete - kiekvieno banko, elektroninio pašto, laikraščio ar mobiliųjų telefonų pardavėjo tinklalapyje ta pati pasaka, sekama tiems, kas pasiruošęs klausyti. Jei dar prieš keletą metų buvo „Sąskaita“, „Duomenys“, „Parinktys“, „Nuotraukos“, tai dabar tik „Mano sąskaita“, „Mano parinktys“, „Mano nuotraukos“ – viskas „mano“, viską nusistatysiu pagal save, viską prisitaikysiu pagal savo išskirtinį skonį, AŠ renkuosi, kas MAN patinka. Pasaulis priklauso man.
Nenuostabu, kad labai daug žmonių šituo patikėjo – kol ekonominė padėtis buvo gera, išgalvotą gyvenimą galima buvo kurį laiką gyventi, nuo vienos nevyriausybinės programos iki kitos, nuo vieno fondo iki kito, čia parėmė vieni, čia kiti, čia iš Europos Sąjungos „pafinansavo“ – šokuoji lyg pripučiamas sviedinukas nuo bangos ant bangos, ir viskas gerai, lyg ir esi kažkuo užsiėmęs, lyg ir nedykaduoniauji. Bet niekam nereikalingų – ir, svarbiausia, niekieno neapmokamų – darbelių ir pusiau darbelių laikai ateina į pabaigą, kaip kažkada baigėsi hipių epocha ir spalvingas septintasis dešimtmetis.
Atėjo išblaivėjimas ir skaudžios pagirios, ir kažkodėl man tų jaunų žmonių negaila, nors galbūt reikėtų kaltinti ne juos, o jų tėvus, kurie jiems neišaiškino to, ką privalėjo išaiškinti.
Kada ir kur buvo pamiršta paprasta tiesa, kurią žinojo mūsų seneliai, kad yra reikalingos ir paklausios profesijos – inžinierius, gydytojas, architektas, buhalteris, mokytojas – o yra egzotinės, retos ir labai mistiškai skambančios specialybės: teatrologas, kino kritikas, beždžionžmogių psichologas, archeologas-egiptologas, scenografas, vakarų Afrikos genčių kalbų tyrinėtojas? Kada buvo pamiršta, kad pastarosios retos ir be galo patrauklios specialybės labiausiai tinka tiems, kas turi tėvus arba sutuoktinį, kurie sugebės juos visą gyvenimą išlaikyti?
Jau girdžiu balsus: „Užkalni, tai ką dabar, jei aš ne milijonieriaus sūnus ar ne jo jauna žmona, tai man uždrausi rinktis Indonezijos filologiją ir Jamaikos literatūrą? Tai ką dabar, uždarykim teatrus ir muziejus, nes jie ekonomiškai neapsimoka?“
Jokiu būdu. Visuomenei reikalingi ir muziejininkai, ir baleto kritikai, ir jūros vėžlių poravimosi specialistai. Rinkis, žmogau, ką nori, mokykis ką nori, ir su Dievo pagalba, galbūt būsi vienas iš nedaugelio laimingųjų, kurie gali ne tik turėti „svajonių specialybę“, bet ir iš jos pragyventi. Bet suprask, kad tai - loterija, kurioje gerokai daugiau nelaimingų bilietų, nei sėkmės istorijų, apie kurias paskui rašo spaudoje. Ir neateik paskui skųstis, kad tu turi tris diplomus, o pragyvenimui uždirbi vežiodamas picas arba plaudamas automobilius.
jeigu niekada nesate buves abonentu
Nu jūs nebent durnių ieškot,aš galvojau maximum metams 
