Steponas Zepčiukas
Posted: Sat Nov 16, 2002 10:42 am
Pradžių pradžia
Aš esu radistas nuo vaikystės. Būdamas dar 4-toje klasėje radau mokyklos bibliotekoje Janušonio knygą „Radijo mėgėjo vadovas“, nuo kurios savo kelią pradėjo daugelis Lietuvos radistų.
Ir prasidėjo didysis kaimynų radijo imtuvų ardymas, nes neseniai kaime buvo įvesta elektra ir žmonės senus "batereikinius" radijo imtuvus keitė į naujus, maitinamus iš ~220 V ir vis nešė man šitą jiems nebereikalingą "gėrį" sakydami - tu Stapeli čia pataisyk biškį.
Ir Stapelis "taisė" net įsijuosęs. Apgriozdinau visą namo palėpę išardytų imtuvų griaučiais. Tėvai kantriai visą šitą kentė ir laukė kol baigsiu Paukštakiuose 8-ias klases ir gal būt vidurinėje užsiimsiu kuo nors kitu. Bet jų lūkesčiai nepasiteisino.
Kai baigiau 8-ias klases ir pradėjau mokytis Alsėdžių vidurinėje mokykloje, ten buvo toks senas radijo mėgėjas fizikos mokytojas Smilingis.
Su juo kartu sėdėdavome ilgiausiais vakarais ir savaitgaliais, o katrais ir naktinis ir knebinėdavome visokius radijo aparatus kol susikonstravome 10 W galingumo 27 Mhz diapazono siųstuvą ir imtuvą ir išėjome į eterį su kolektyvinės radijo stoties šaukiniu UK2PBJ.
Toliau jau beveik dieną ir naktį sėdėjome prie šio siųstuvo ir „megzdavome“ ryšį.
Bedirbant mokykloje su siųstuvu, visą laiką buvo noras pasidaryti savo technika ir megzti ryšius namuose Paukštakiuose.
Todėl gal 11 klasėje tai padariau ir tapau radijo piratu.
Bet tai truko neilgai – 1972 m. įstojau į KPI Kaune (dabartinis KTU) radioelektronikos fakultetą mokytis „ant radisto“.
Besimokydamas visą laiką ką nors „himičinau“ su radijo siųstuvais, todėl laiko mokytis likdavo nedaug.
Ir taip 1977 m. buvo iškeptas šviežias radijo inžinierius – jaunasis specialistas.
Televizorių "gamykla"
Įsidarbinau tuometinės Kauno radijo gamyklos konstravimo biure (vėliau BANGOS institutas).
Alga buvo 92 rubliai į rankas, o jau buvau ženotas ir reikėjo išlaikyti šeimą.
Kaip ir daugelis tokių, pradėjau savo namo rūsyje gaminti nešiojamus nespalvoto vaizdo televizorius „Šilelis 402D.
Kadangi pinigų turėjau nulį ir negalėjau nusipirkti gatavų plokščių, tai tekdavo viską gaminti pačiam – net ir rites pats vyniodavau, laidų žgutus rišdavau, o kartasi net ir plokštėse skyles tekdavo išsigręžioti.
Dariau po 2 televizorius į savaitę, be išeiginių ir taip nuo 1977 metų Kalėdų iki 1981 metų.
Nuo kiekvieno televizoriaus uždirbdavau apie 120 ... 160 rublių.
Mano televizorių „gamykla“ tilpo 2-jų kvadratų 9-čio namo rūsyje – stalas iš braižymo lentos, kėdė iš studentų bendrabučio, priekyje - dviejų lentų, parsineštų iš kiemo, lentyna plokštėm ir produkcijai, iš dešinės – paties sukalta spinta, kurios apačioje dėžė, kur telpa du maišai bulvių, aukščiau - lentyna su uogienės, grybų, agurkų stiklainiais, o virš jos - lentyna su aparatūra televizorių derinimui.
Televizorių žinojau atmintinai visą nuo detalių iki jo pilno visų mazgų derinimo su visais techniniais parametrais.
Mano reikalas buvo televizorių gamyba, žmonos - televizorių pardavimas.
Decimetrinių bangų blokeliai
Pastačius decimetrinių bangų siųstuvus Kaune Juragiuose prasidėjo „decimetrų era“.
Visi televizoriai neturėjo decimetrinių bangų blokelių, todėl jų paklausa buvo milžiniška.
Blokelius pirkdavau iš Radijo gamyklos, kurioje dirbau, 21-mo cecho brigadininkų ir darbininkų tik surinktus, bet nederintus SKD-1 decimetrų blokelius po 1 rublį už vienetą (suderintas kainavo 10 rublių). Suderindavau juos pats ir eidavau juos statyti.
Tai mano klientui kainuodavo 50 rublių.
Klientus surasdavo žmona, eidama ištisai per namus ir daugiaaukščius ir privačius.
Paprastom dienom pastatydavau 3 ... 5 SKD-1 blokus.
Tai darydavau kas antrą vakarą (vieną vakarą gamini – kitą statai), savaitgaliais pastatydavau – 7 ... 9 per dieną.
Apėjome visą Kauną ir visus jo priemiesčius.
Ir taip iki 1983 metų.
Kolektyvinės antenos
Toliau atsirado I-moji Lenkijos TV programa, Kaune matoma 5-tu TV kanalu.
Parsidėjo kolektyvinių antenų era.
Skyrius, kuriame aš dirbau, konstravo televizoriams kanalų selektorius.
Jo vienas iš vedančiųjų inžinierių buvo Ignacas Plukas, vėliau tapęs Parabolės akcininku.
Kadangi Lenkija Kaune matėsi ne kaip, visi stengėsi sukonstruoti kokį tai stiprintuvą Lenkijos programai pastiprinti.
Šiaip stiprintuvų buvo ir juos kartu su kolektyvinėmis antenomis statė įmonė „Gama“, bet jie buvo mums neprieinami ir be to 5 kanalo stiprintuvus „Gama“ negalėdavo atsivežti – draudė saugumiečiai.
Todėl ir jie „haltūrindami“ privačiai į 5 kanalą perderindavo 3-čio kanalo stiprintuvus.
Ignacas nutarė padaryti savo stiprintuvų kompleksą ir jam tai pavyko.
Buvo sukonstruotas nedidelis blokelis, kuris susidėjo iš kelių stiprintuvų ir konverterių visiem Kaune matomiem kanalam žiūrėti.
Pastatei visiem TV kanalam po anteną, prijungei Ignaco blokelį ir gali pajungti visą namo laiptinę 15 ... 30 butų.
Taip prasidėjo mano kolektyvinių antenų statymo biznis.
Išmokau gaminti Ignaco blokelius, susiradau kelią kaip gauti vamzdelių antenoms, televizinio kabelio ir pirmyn. Nuo vienos 5-čio namo laiptinės gaudavau 300 rublių, nuo vienos 9-čio namo laiptinės gaudavau 400 rublių.
Bet bedirbant kilo labai didelis noras prie vienos antenos, kuria pastatyti buvo pats juodžiausias ir ilgiausias darbas, prijungti po kelias laiptines ir svajonėse - visą namą iš kokių 4-rių – 6-šių laiptinių.
Pradėjau konstruoti plačiajuostį stiprintuvą KT610 tranzistoriaus pagrindu ir man pavyko – išėjo stiprintuvėlis su dviem išėjimais į vieną ir į kitą laiptinę, kuris stiprino nuo 5 iki 230 MHz apie 7 dB - daugiau kaip du kartus.
To mano naujajam „projektui“ turėjo pakakti.
Kooperatinių namų pirmininkai buvo įtarūs ir atsargūs žmonės, todėl rasti tokį namą, kuris sutiktų tai daryti – jungti po dvi laiptines prie vienos antenos, buvo nelengva.
Visi galvodavo ūkiškai – kuo daugiau prijungta prie vienos antenos butų, tuo blogiau rodys televizoriai, nes to Kaune niekas nedarė – visi darė viena laiptinė – viena antena ir stiprintuvas.
Nuleidus kaina vienai laiptinei iki 250 rublių (50 rublių pigiau) pavyko susitarti su naujai KPI dėstytojam pastatyto namo pirmininku, kad jungsiu po 2-vi laiptines.
Taip apie 1984 metus buvo pralaužti ledai pirmom didesnėm kabelinėm sistemom.
Vėliau patobulinau savo plačiajuostį stiprintuvą ir pradėjau pradžioje jungti prie vienos antenos viso namo laiptines – iki 6 ... 8 laiptinių, o dar vėliau prie vienos antenos pradėjau jungti po 2 ... 3 tokius namus.
Taip gimė patirtis, atvėrusi kelią pirmųjų Parabolės kabelinės televizijos tinklų statybai.
Kolektyvines antenas stačiau iki 1987 metų, kada šitas biznis pradėjo „rauktis“ – visi namai Kaune kolektyvines antenas jau turėjo.
Naujai statomuose namuose Šilainiuose karaliavo „Gamos“ „haltūrą“ ir „Kauno ryšių statybos“ specialistai, su dabartiniu Parabolės tinklų pagrindiniu statytoju ir modernizuotoju Petru Vilčinsku priešakyje.
Kompiuteriniai žaidimai
1986 metais Kauno politechnikos institutas kartu su Kauno radijo matavimų technikos instituto (liaudiškai vadinamo „Elektronika“) mokslininkais sukonstravo ir pradėjo gaminti pirmąjį lietuvišką asmeninį kompiuterį SANTAKA
Principe tai buvo „nušraibintas“ Sinklerio kompiuteriuko prototipas, kuriais buvo žaidžiami pirmieji kompiuteriniai žaidimai.
Kito jo panaudojimo aš nežinau – niekas jų rimtam darbui nenaudojo.
Tais pačias metais prasidėjo Gorbačiovo laikų kooperatyvų kūrimo era.
Kartu su vienu landžiu ir organizuotu bičiuliu Jonu, man pažįstamu nuo „Šilelių“ gamybos laikų, įkūrėme kooperatyvą „Leopoldas“, kuris turėjo užsiimti kompiuteriniais žaidimais.
Jonas tuo laiku dirbo kažkurio Kauno ATI mechaniku, nes buvo paprastas vairuotojas ir šioje technikoje susigaudyti vilčių neturėjo, todėl darbus pasiskirstėme taip:
Jonas buvo atsakingas už finansavimą ir patalpų suradimą.
Aš buvau atsakingas už technikos sukūrimą ir pagaminimą.
Man pavyko prikalbinti irgi „Šilelių“ gamybos laikų draugą iš „Elektronikos“, kad jis man pagamintų 10 kompiuteriukų „Santaka“.
Gaminti SANTAKAS kur nors bendrabučio kambarėlyje „pogrindyje“ buvo visų ten dirbančių inžinierių „duona“.
Pats ėmiausi konstruoti „piniginę“ dalį .
Iš tarpmiestinių telefonų automatų gamyklos Kaune pavyko nusipirkti telefonų automatų korpusus ir kitas dalis.
Taip buvo sukonstruotas automatas, kuris įmetus 15 kapeikų monetą, leido dvi minutes žaisti kompiuteriu (laiką galėjai laisvai keisti).
Mano sukonstruoto žaidimų automato "slaptoji" schema
O čia dar slaptesnis pulto, kuris valdė 10 žaidimų vietų, plokštės takelių "brėžinys". Tada žaidimus reikėdavo "įkrauti" jungiant prie kompiuteriuko magnetofoną ir taip jį kokias 10 ... 20 minučių "pieluoti" ir "zyzinti", kol užsikraus žaidimas, o "numesdavo" žaidimus kompiuteriai dažnai. Tai buvo nepatogi procedūra - reikėjo nešiotis ir junginėti prie kompiuterių nešiojamą magnetofoną, lipti vaikams per galvas, nes jų pastovai buvo pilna žaidimų salė ir labai išvargindavo. Tam, kad galėtų darbininkas, kuris dirbo žaidimų salėje, lengvai iš savo darbo vietos visą tai daryti, buvo pravesti kabeliai ir sujungtos visos darbo vietos į vieną pultą. Pultas taip pat leido išjungti bet kurią (kurias) darbo vietas, jeigu ten vaikai darydavo bordaką arba įsiazartinę žaidėjai kėlė per didelį triukšmą ir neklausė salės viršininko nurodymų. Pultas taip pat turėjo slaptą galimybę įjungti bet kurią darbo vietą ir patikrinti kaip ji dirba, arba neribotą laiką žaisti už dyką. Aišku to salėje dirbantis „viršininkas“ nežinojo ir niekam už dyką duoti pažaisti negalėjo.
Šita funkcija naudojausi tik aš, kai reikėjo automatus remontuoti ar dar ką nors patikrinti.
Kadangi kompiuterių SANTAKA „gamyba“ vėlavo, Jonas nupirko 8-is Japoniškus kompiuteriukus ATARI po 2000 rublių – milžiniška kaina, nes tada už 11000 rublių galėjai nupirkti mašiną VAZ 207, o 3 kambarių butas kažkur kainavo gal koks 18 ... 20 tūkstančių rublių.
Taip Vilijampolėje atsirado vienas iš pirmųjų Kaune kompiuterinių žaidimų salonas „Leopoldas“.
Jame buvo 8 automatizuotos žaidimo vietos.
Dirbo vienas žmogus, kurio pagrindinis darbas buvo keisti rublius į 15 kapeikų monetas mano pagamintiems automatams.
Pinigų vogti jis negalėjo – kiekvienas automatas turėjo įkrintančių monetų skaitiklį, kurių parodymus turėjo registruoti kiekvienos dienos gale į žurnalą, o Jonas kontroliavo, kad būtų teisingai nuskaitomi mano automatų skaitikliai.
Vyravo visiškas pasitikėjimas ir jokių nesusipratimų nebuvo.
Dar po kurio laiko gavome mano bičiulio pagamintas Santakas ir įkūrėme dar vieną žaidimų saloną Šilainiuose, dabartinės Grušo vidurinės mokyklos patalpose, kur vėliau ilgą laiką buvo Parabolės kontora ir kasa.
Dar po kurio laiko atidarėme trečia saloną Kauno senamiestyje namų valdybos patalpose.
Taip palengva „Lasvegas‘inis“ biznis plėtėsi.
Vasaros metu savo kompiuterinių žaidimų "salę" atidarydavome netgi Šventojoje, kažkurių tai poilsio namų antrame aukšte esančioje didelėje patalpoje, kurioje tilpo virš 10 žaidimų vietų. Biznis klestėjo, per dieną papildydamas "Leopoldo" kasą po 200 ... 300 rublių iš kiekvienos kompiuterinių žaidimų salės.
PAL spalvų dekoderiai
Pagaminus viską kas reikalinga kompiuteriniams žaidimams, man liko laiko sočiai, nes gedimų buvo nedaug, o pinigų kontrolei daug laiko nereikėjo.
Praktiškai lygiagrečiai su kompiuteriniu žaidimų bizniu pradėjau gaminti ir statyti į spalvotus televizorius PAL spalvų blokus.
Kaune rinka buvo užimta Geraldo, dabartinio Parabolės vyriausio inžinieriaus su hebra, todėl mano darbai persikėlė į Gargždus.
Gargždų „rinka“ buvo nedidelė – pastačiau gal kokį 150 ... 200 PAL dekoderių.
Kompiuterinis ir PAL biznis truko 2,5 metus iki 1989 metų, kol prasidėjo Jugoslavijos turgaus era ir Jonas tapo aktyvus važinėtojas į Jugoslaviją.
Palydovinė televizija
1989 metų vasarą „Komjaunimo tiesoje“ pasirodė straipsnis apie tai, kad latvis Ketnersas pats susikonstravo ir pasigamino palydovinės televizijos priėmimo sistemą.
Supratau, kad išmušė mano valanda ir nieko nelaukęs išvažiavau į Latviją pasižiūrėti iš arčiau kaip tai atrodo praktikoje.
Pas Ketnersą tokių „svečių“ kaip aš buvo sočiai ir jis tokiems lankytojams pastatė kieme savos gamybos anteną, su kopijavimo aparatu pridarė knygučių su aprašymais, brėžiniais ir schemomis kaip viską reikia pasigaminti, padarė plokštes palydoviniam imtuvui ir viską paliko savo bobutei, kuri man tas „gėrybes“ atrodo už 50 rublių ir pardavė.
Taip gimė mintis įkurti savo įmonę, kuri ir užsiimtų tokių palydovinių priėmimo sistemų gamyba ir statymu.
Prasidėjo Parabolės era.
1989 metais su vargais įkalbėjau savo buvusį grupioką Povilą Šaulį iš Telšių ir pažįstamą inžinierių š BANGOS Vytą Žemaitį įkurti kooperatyvą.
Daugelis dabar manęs klausia - kokio velnio aš ėmiau į kompanija žmones, kurie neįnešė į Parabolės kasą nei vieno rublio
Ar negalėjau paprasčiausiai samdyti juos kaip darbininkus
Galiu tokiems atsakyti, kad vienas dalykas - pagal to meto įstatymus, kurti kooperatyvą buvo galima, jeigu jo veikloje dalyvauja ne mažiau, kaip 3 asmenys (tas matosi čia, mano pridedamų kooperatyvo įstatų pirmame punkte). Todėl vienas nieko negalėjau daryti, o kitas dalykas - tada prikalbėti ką nors eiti į kooperatyvą iš valdiško darbo, buvo labai sunku - žmonės netikėjo, kad tie kooperatyvai TSRS ilgai gyvuos ir nenorėjo rizikuoti prarasti nuolatinį darbą, aukoti karjerą dėl nežinia kokios ateities.
O be to aš visada į savo darbuotojus žiūrėjau ir tebežiūriu kaip į partnerius. Matomai ši mano savybė atėjo iš televizorių gamybos ir kolektyvinių antenų statybos laiku, kai reikėjo tartis - ta darai tu, gauni tiek, tą darau aš - gaunu tiek, nes esant tokiam tarybų valdžios nelegalių pajamų persekiojimui, kitaip dirbti negalėjai - tik partnerystės pagrindais. O nedirbti - irgi negalėjai, nes kas nebuvo partinis ar nebuvo valdžioje, gaudavo tik grašius ir už "pliką" atlyginimą būtum skurdęs. Valdžia netgi buvo įvedusi tokius normatyvus kiek gali "nubyrėti" detalių iki pateks produkcija į gatavą sandėlį. Ir tai buvo nemažai - atrodo apie 10% nuo viso detalių kiekio. Aišku kas buvo neorganizuotas ir tinginys ar bailys, tas ir negalėjo pasinaudoti šia valdžios suteikta "lengvata"
Kaip matote žemiau pateiktuose kooperatyvo dokumentuose, „supyliau“ visus savo "biznius" - viską ką iki tol dariau ir ką tikrai mokėjau daryti, nes tam turėjau nemažą patirtį. Man tik buvo reikalingi kompanijonai, kurie galėtų man tuos biznius padėti "sukti"realizuodami mano idėjas. Viskuo kitu aš rūpinausi pats. Mano amžinatilsį uošvio Jono Naujoko pažintys leido gauti man geras sutartis su sanatorijomis ir kitais valdiškais objektais, kurie galėjo sau tokią prabangą, kaip palydovinė televizija, leisti ir mokėti tokiom sąlygom už tai pinigus - nieko dar nėra net sukonstruota ir pagaminta, o jau mokamas solidus avansas už mano ir Jono "pasakas"
Kitu atveju, be tokių sutarčių, tokiam kooperatyvui jokių šansu išgyventi nebuvo.
Dar prieš oficialiai steigiant kooperatyvą pasitaikė proga nusipirkti palydovinę galvutę. Reikėjo tik įduoti žmogui dolerių ar markių už 3000 rublių. Tuo mano kompanijonai irgi pasirūpinti negalėjo – turtingų giminių ar pažįstamų neturėjo, o gal ir patys rizikuoti bijojo. Teko ir šitą pirmą barjerą pačiam įveikti, nes palydovinę galvutę žūt būt reikėjo nusipirkti.
Gaminant ja pagal Ketnerso brėžinius nieko doro nesigavo, o be galvutės šis biznis iš viso nebūtų net parsidėjęs.
Kiek aš tada vargau, kol pasiskolinau tuos 3000 rublių, sunku net apsakyti. Apklausiau ir gimines ir pažįstamus - neskolino niekas, nes tada 3000 rublių buvo ne juokinga suma - 1.5 ... 2 metų atlyginimas. Net Ignacas Plukas, kuris vėliau tapo mūsų akcininku ir tas išsigando tokiam slydžiam reikalui pinigus skolinti. Netekęs vilties, kreipiausi į man visai nepažįstamą žmogų, kuris man "po blatu" buvo pardavęs virtuvei deficitinę nerūdijančio plieno kriauklę. Jis gyveno netoliese gretimame name, o vardas ir pavardė jo buvo irgi ... Vytas Žemaitis, kaip ir mano kompanijono, kuris 1992 m. apšvarino Parabolę. Nuėjau aš pas jį į namus ir išdėsčiau savo bėdas ir ką aš noriu su tais pinigais daryti. Sakau: važiuoja žmogus į Vokietiją ir galėtų man iš ten atvežti palydovinę galvutę – biznį noriu daryti. Jis ir sako: važiuojam su manim - gal kas ir išeis. Nuvažiuojam su juo į pakaunės sodus pas tokį jo pažįstamą. Jis su juo pakalbėjo gal 5 minutes, tas ir sutiko. Nuvažiavom tuoj pat visi į taupomąją kasą - nuėmė jis tuos 3000 rublių ir man atidavė. Sakau gal raštelį kokį parašyti - sako nereikia - jeigu kas - Vytas atiduos. Gėda prisipažinti, bet aš to žmogaus vardo net neįsidėmėjau
Tas žmogus, kuris važiavo į Vokietiją, (buvęs bendradarbis Kazimieras Muraška) tikrai man tą galvutę parvežė, nors prie sienos tada kratė žiauriai ir tokius dalykus reikėjo gerai paslėpti - saugumiečiai būtų atėmę. Kur jis ją buvo įkišęs aš gerai nebepamenu, bet atrodo į įrankių dėžę kartu su visokiais raktais ir kitu "gėriu", kurį tada kiekvienas vairuotojas mašinoje vežiojosi.
Kai po gal kokio pusmečio gavau pirmus uždirbtus pinigus, atidaviau aš tą skolą, o pastačius KTV tinklą Šilainiuose - Vytas Žemaitis buvo Parabolės garbės abonentas iki pardavėme Šialinių KTV Mikrovisatai. Jis galėjo naudotis dykai, tiek kabelinės TV nekoduotomis programomis, tiek koduotomis programomis, o vėliau ir internetu.
Nors mes niekada po to artimai nebendravome, bet manau, kad jis tikrai nepralošė su manimi susidėdamas
Mano „verslo planas“ buvo susikonstruoti palydovinės televizijos priėmimo sistemą, užsiimti tokių sistemų gamybą ir statyti jas tokiems objektams kaip viešbučiai, sanatorijos ir t.t. , kurios tuo laiku galėjo skirti tam nemažai pinigų, tik reikėjo turėti gerų pažinčių, kad gautum tokių užsakymų.
O aš, kaip jau minėjau, tokį žmogų su pažintimis turėjau.
Mano amžinatilsį uošvis Jonas Naujokas daug metų dirbo Lietuvos ambasadoje Maskvoje ir pažinojo praktiškai visus Lietuvos valdininkus, tame tarpe ir tokius pinigų skirstytojus.
Povilas Šaulys tuo laiku pirmas Lietuvoje buvo į vieną kabelinį tinklą, prie vieno TV antenų komplekto, sujungęs visą Masčio gatvės mikrorajoną Telšiuose.
Jis buvo užsigimęs radijo inžinierius ir su jo mirtimi 1998 metais (per Jūros šventę nuskendo Baltijos jūroje) aš netekau pagrindinio savo techninių idėjų ir sprendimų įgyvendintojo.
Vėliau stoti į kooperatyvą prikalbėjau ir savo buvusį bendradarbį, televizoriaus kanalų selektorių vedantįjį konstruktorių Ignacą Pluką.
Tą patį inžinierių, kurio sukonstruoti blokeliai suko mano kolektyvinių TV antenų statymo „biznį“, apie kurį rašiau anksčiau.
Ignacas turėjo milžinišką patirtį konstruojant panašius dalykus ir buvo TSRS šios srities flagmanas.
Į kooperatyvą prikalbėtas stoti mano pažįstamas iš BANGOS Vytautas Žemaitis, su kuriuo aš susidurdavau BANGOJE visokius biznelius sukdamas, buvo krapštukas ir gabus inžinierius, bet laikui bėgant mūsų keliai įsiskyrė.
Vytas pasidavė vėliau priimto darbuotojo pagundoms ir 1992 metais pilnai apšvarinęs Parabolės kasą ir pavogęs visus prietaisus ir medžiagas iš Parabolės pasišalino. Teko jam su pabėgančia iš Parabolės hebra, dėl šventos ramybės, padėti įkurti UAB "Taškas", bet tas jų "Taškas" taip ir nepasitaškė - matomai taip ir nepradėjo dirbti ir buvo uždarytas, nes Vytuką, po pinigų dalybų, "kompanijonai" paliko, kaip jis pats man vėliau minėjo, basesnį už mane, kai jie mane apšvarino.
Nuo 1989 metų iki 1992 metų, kol pradėjome statyti KTV tinklą Šilainių mikrorajone, daug pripėdavome:
1. Jau 1989 metais sukonstravome ir pardėjome gaminti palydovinės TV priėmimo sistemas, skirtas didesniems objektas, tokiems kaip viešbučiai, sanatorijos, daugiaaukščiai namai ir panašiems objektams, nes mano pagrindinis tikslas buvo vėl pradėti kolektyvinių antenų biznį jį papildžius palydovinėmis TV programomis. Taip Lietuvoje atsirado dabartinių KTV tinklų užuomazgos. Panašiais dalykais užsiiminėjo ir kiti kooperatyvai – ETA iš kurios išsivystė TERRA ir TECHNIKAS iš kurio išsivystė Mikrovisata.
Tada mes buvome savotiški konkurentai, bet laikas nuo laiko vis ką nors iš jų pirkdavome – iš ETOS kabelius ir kitokias detales, iš TECHNIKO – piratinius dekoderius koduotos palydovinės TV programos FILM NET žiūrėjimui. FILM NET dieną ištisai rodė naujausius filmus be jokios reklamos, o naktimis rodė juodą porno, todėl klientų šiai programai žiūrėti netrūko.
Taip aš susipažinau su dabartiniu Mikrovisatos savininku Sigitu Kavaliausku, kuriam prieš kelis metus buvo parduoti Parabolės Šilainių KTV tinklai Kaune.
Palydovinės televizijos komplekto konstravimą pradėjome nuo antenos.
Pirmiausiai sugalvojome kaip reikia pasigaminti patį pagrindą - palydovinės antenos „lėkščių“ gaminimo „įrangą“.
Pradžioje aš nupirkau vieną firmine 1,5 metro lėkštę ir ją atidaviau savo pažįstamam iš Plungės Kazimierui Varpjotui, kuris yra didelis pedantas, labai darbštus ir galvotas žmogus.
Su juo sutarėme už kiek jis tas lėkštes man gamins.
Kazimieras nusivežė mano nupirktą lėkštę pas savo draugą į kaimą ir įkasęs į žemę pripylė į ją cemento skiedinio.
Taip buvo pagaminta forma, kuria jis parsivežė į Plungę ir rankomis nušlifavo iki veidrodinio blizgesio.
Ant tos formos sluoksnis po sluoksnio buvo klojamas stiklo audinys ir pertepamas epoksidine derva.
Į tarpus buvo dedami savotiški „šonkauliai“ iš putoplasto, kol galu gale buvo gaunama lėkštė į kuria reikėdavo įklijuoti tik reflektorių - aliuminio foliją, skirtą kepimui, ir baltai nudažyti.
Kazimieras buvo nagingas šaltkalvis, todėl visokias „geležis“ antenai tvirtinti pasigamindavo be vargo.
Kad neatsirastų konkurentų, apie šį savo „išradimą“ aišku niekam nesigyrėme ir kur gaminamos antenos buvo paslaptis.
O gaminamos jos buvo „Plungės žemės ūkio mokyklos“ mechaninių dirbtuvių patalpose netoli Plungės ligoninės.
Taip mūsų antenos pradėjo kelionę po Lietuvą.
Tuo metu daug kas parsiveždavo iš užsienio palydovinius TV imtuvus, o antenos užsienyje buvo labai brangios – mūsų buvo kelis kartus pigesnės.
Todėl darbo mums pakako – važinėjome po Lietuvą ir jas statėme patys, o kai kam ir taip parduodavome.
Žodžiu kaip kas norėjo.
Visą šį laiką, tarpuose tarp antenų statymo, vyko palydovinio imtuvo konstravimas ir kiti panašūs darbai, surišti su kolektyvinio naudojimo palydovinės televizijos priėmimo sistemos sukūrimu.
Pirma tokia sistema buvo įrengta Birštono sanatorijoje „Versmė“.
TV signalai po kambarius buvo skirstomi tokiu pat būdų kaip ir dabartinime KTV tinkle.
Visuose kambariuose buvo matomos visos lietuviškos eteriu priimamos TV programos, Lenkijos TV I-ma programa ir 6 palydovinės TV programos, tarp kurių buvo ir FILM NET. Per 1990 ... 1991 metus panašios priėmimo sistemos buvo įrengtos:
- Druskininkų sanatorijose „Eglė“ ir „Žilvinas“
- Palangos sanatorijoje „Linas“
- Šventosios sanatorijoje „Auksinės kopos“
- Viešbutyje „Draugystė“ Vilniuje, dabartinis CROWNE PLAZA.
- Vokietijos ambasadoje Vilniuje
- Lietuvos ambasadoje ir jos viešbutyje Maskvoje
- BANGOS gamyklos administraciniame pastate Draugystės gatvėje (BANGOS bokštas).
Ir daug kitų smulkių objektėlių, kuriu dabar jau gerai ir nepamenu.
1990 metais pasiūliau mūsų palydovinės televizijos priėmimo kompleksą gaminti BANGAI ir Telšių skaičiavimo technikos gamyklai.
BANGAI buvo labai nepatogu, kad ji, turinti televizijos priemonių konstravimo institutą su daugiau kaip 1000 darbuotojų, gamins kažkokių tai halturščikų sukonstruotą imtuvą.
Todėl ji tai daryti atsisakė, o Telšių skaičiavimo mašinų gamykla mano pasiūlymą priėmė.
Prasidėjo kelionės į Telšius, kurių pasakoje gimė pirmųjų lietuviškų palydovinių imtuvų serijinė gamyba.
Telšių skaičiavimo mašinų gamykla gamino šiuos imtuvų komplektus iki pat bankroto.
Iki 1991 metų reikalai klostėsi gana gerai - iki kol Vytukas su hebra nesugalvojo, kad jau pakankamai yra seife pinigų, kad galima būtų juos paimti ir pasidalinti.
Taip 1991 metų gale gimė sąmokslas.
1992 metų sausio mėnesį Parabolės seifas buvo ištuštintas, aparatūra, įrankiai ir medžiagos paimti irgi.
Reikėjo pradėti viską nuo nulio iš naujo.
Ignacas visą laiką dirbo savo darbą BANGOJE ir nebuvo tuo laiku aktyvus Parabolės gerovės kūrėjas, todėl beveik visai nuo visko nusišalino ir metus laiko aš su juo nepalaikiau jokių ryšių.
Mes su Povilu, kuris visą tą laiką gyveno pas mane ir tik savaitgaliais grįždavo pas šeimą į Telšius, likome tik su mano idėja kaip sukonstruoti kabelinės televizijos priėmimo stotį ir su užsakymu už 1200 USD šia dar net nesukonstruotą stotį pastatyti Amerikos ambasadai Vilniuje.
Čia pateiktas išlikęs amžinatilsį Povilo darbinių užrašų fragmentas gal geriau padės suprasti kokia situacija buvo mūsų šeimose. Povilas visada žiūrėdavo į esmę, bet ne į detales, todėl jo užrašai buvo vedami pirmame po ranka pasitaikiusiame tam reikalui tinkamame sąsiuvinyje. Šiuo atveju užrašams buvo paimtas kažkurio jo vaiko sąsiuvinys.
Kadangi Povilas visą laiką pagrinde praleisdavo pas mane Kaune, dirbdamas mano rūsyje įrengtame "ceche", tai visa namų ūkio ir vaikų auklėjimo našta tekdavo jo žmonai Onutei, apie ką byloja šis mano raudonai pabrauktas Povilo vaiko įrašas.
Povilo "slaptųjų" užrašų fragmentas iš KTV stoties konstravimo laikų iš to pačio vaiko sąsiuvinio.
Mano mašina su užkaltu varikliu stovėjo Masčio 4 kieme Telšiuose, Povilo mašina - vos krutėjo, pinigų remontams buvo nulis, kitkam - taip pat.
Mano žmonai nusibodo maitinti mus tik bulvėmis ir ji juokais pasakė: „Jei negalite kitaip uždirbti pinigų, eikite su kirviu po tiltu“.
Man tai buvo smūgis žemiau juostos, todėl ėmiausi aktyvių žygių ir prikalbėjau savo uošvį Joną pasiskolinti iš tų valdininkų, kuriems aš atsilygindavau už „sanatorinius“ užsakymus, nemažą sumą pinigų KTV stoties įrangai pagaminti.
Per porą mėnesių pavyko sėkmingai pagaminti KTV stotį, kurią ir pastatėme Amerikos ambasadai Vilniuje.
Gavome tuos savo išsvajotus 1200 USD, atidavėme skolas, susiremontavome mašinas ir pradėjome vėl keltis iš duobės.
Kabelinė televizija Kaune
1992 metų vasara buvęs mano grupės KPI kuratorius mokslų daktaras Napoleonas Mickūnas pasiūlė įrengti tokią KTV stotį jo name Šilainiuose, kur jis tada buvo to namo komendantas.
Namas priklausė dideliam 27 daugiaaukščių namų kooperatyvui, kuriuose buvo apie 2000 butų.
Su kooperatyvo pirmininku Vidmantu Ardzijausku sutarėme, kad kabeliais apjungsime visus kooperatyvo namus.
Taip gimė Parabolės KTV.
Čia yra ta istorinė sutartis, nuo kuriuos ir prasidėjo Parabolės KTV tinklų statyba Kaune
Užbaigus jungti šiuos namus, gavome pasiūlymą iš kito panašaus kooperatyvo pirmininko Pauliaus Tamoliūno prijungti prie tinklų ir jų kooperatyvo namus, nes tie namai buvo visai šalia - kitoje gatvės pusėje.
Parabolės KTV tinklas pradėjo plėstis kaip voratinklis, kurio pasakoje buvo apjungti į vieną tinklą visi Šilainių namai – apie 8000 butų, kol Parabolės plėtrą nesustabdė kabelinės TV INIT vadas Paulius Živatkauskas.
1995 metais Parabolė laimėjo Ryšių ministerijos paskelbtą konkursą dėl KTV tinklų statybos vienoje iš Kauno miesto dalių – Šilainiuose ir Vilijampolėje. Tuo metu INIT norėjo aplamai ištrinti Parabolę iš įmonių sąrašo ir vedė nuožmų karą prieš mus, todėl tokiais konkurso rezultatais aišku buvo labai nepatenkinta. Visokiomis machinacijomis ir teismų pagalba INIT sustabdė Parabolės plėtrą Kaune, kol galu gale Aukščiausiasis teismas nepadėjo tam taško. Ši byla įėjo į teismų praktikos istorija ir šiuo teismo sprendimu teisininkai remiasi ir dabar kaip pavyzdžiui čia
http://www.ceeol.com/aspx/getdocument.a ... D009D9A146
Kad įsivaizduotumėte kokia padėtis buvo su KTV Lietuvoje 1994 metais, čia pateikiu situacijos "analizę", kurios paprašė Kauno miesto savivaldybė.
Gale minima Birštono televizija - tai 1992 ... 1993 metais Parabolės įrengtas KTV tinklas, pagal sutartį su Birštono savivaldybe ir pastatytas jos užsakymu.
Kas įsimintina iš Birštono statybos laikų, tai yra iki tol neregėtas techninis sprendimas permetant TV signalą be kabelio eteriu. Reikalas tas, kad Birštonas yra duobėje ir jame yra prasti (labai silpni) TV signalai ir ypač 5 TV kanalo, kuriuo tuo laiku buvo transliuojama Lenkijos TV 1-moji programa. Išlįsti su antena pro didžiulį kalną, kuris stūkso Lenkijos kryptimi, vilčių nebuvo. Todėl sugalvojau padaryti tokia "chimiją". Pastatyti Lenkijos TV 1-mos programos anteną ant vandentiekio bokšto, kuris yra ant to kalno, pakeisti (konvertuoti) priimto signalo dažni ir jį pastiprinus kita antena nukreipti į anteną ant Birštono savivaldybės pastato, kur buvo įrengta KTV stotis. Atstumas buvo nemažas - apie 1 km, bet mums tas reikalas išdegė - Lenkijos TV 1-moji programa rodė kuo puikiausiai. Net ir Ryšių ministerijos specai negalėjo pasakyti ar tai legalu - ar ne, nes tai juk buvo ne tradicinis siųstuvas. Gal tai ir buvo I-moji Lietuvoje įrengta MMDS sistema
Kaip matote, Parabolė buvo lyderis Lietuvoje - transliavo daugiausia programų ir kaina buvo mažiausia
Istorinis Kauno miesto tarybos potvarkis, sugriovęs Ryšių ministerijos ir INIT planus sunaikinti Parabolės KTV tinklą Kaune
Su BANGOS generaliniu direktoriumi Sigitu Godeliu buvome geri pažįstami, nes kai aš dirbau BANGOJE valstybiniame priėmime (Gosprijomka), jis buvo 13 cecho, kuris gamino televizorius, viršininkas ir pastoviai su manimi bendravo, nes nuo manęs priklausė ar važiuos jo pagaminti televizoriai į gatavos produkcijos sandėlį - ar bus subrokuoti ir išardyti. Kas tokiu atveju butų, manau nereikia aiškinti.
Jis gyveno tame pačiame name, kuriame ir buvo 1992 metais sumontuota mūsų KTV stotis ir nuo kurio parsidėjo KTV tinklo statyba. Sigitas buvo ko gero vienas iš pirmųjų mūsų abonentų - gal antras po Napoleono Mickūno, kurio iniciatyva ir parsidėjo šių tinklų statyba.
Sigitas puikiai žinojo kaip mūsų tinklas dirba, kokias turi galimybes ir kokia yra rodomų programų kokybė ir stengėsi visaip man padėti.
Buvau net sutaręs su BANGA, kad jie gamins KTV įrangą (dalį gal būt ir mūsų sukonstruotos), o mes už BANGOS pinigus pastatysime ir eksploatuosime KTV tinklą visam Kaunui.
Čia yra rašto griaučiai, kuris buvo išsiųstas į Kauno savivaldybę dėl leidimo tokiai statybai
O jau čia yra Kauno savivaldybės leidimas tai mums daryti
Čia jau yra pasirašytas Parabolės ir BANGOS bendras skelbimas į spaudą dėl KTV tinklų statybos, po kurio jau turėjo sekti konkretūs darbai.
Skelbimas buvo patalpintas dideliuose laikraščiuose, tik dabar nepamenu kokiuose, kad ir ponai iš Ryšių ministerijos, pamatytų kokie yra mūsų rimti ketinimai
O čia jau yra pirmas rimtas mūsų laimėjimas prieš INIT - savivaldybės raštas INIT'ui ir Ryšių ministerijai, atimantis teisę INIT'ui statyti KTV tinklą Kaune.
Čia kaip toje patarlėje: "Ir mažas akmenėlis didelį vežimą verčia" - norėjęs mus sunaikinti INIT'as pats liko už borto
Kabelinė televizija Žemaitijoje
Kadangi 1994 metais prasidėjus karui su INIT, Kaune mūsų plėtra buvo sustabdyta teismų, aš pradėjau ieškoti kitų miestų kur galėtume statyti savo KTV tinklus.
Todėl 1994 metais liepos 12 dieną (savo gimtadienio išvakarėse), važiuodamas į kaimą pas tėvus, sugalvojau „ant kvailio" užeiti į Plungės savivaldybę pas merą ir pakalbėti su juo apie KTV tinklų statybą Plungėje.
Tuo laiku meru buvo Adomas Kripas – labai protingas ir strategiškai mastantis žmogus.
Po kokio pusvalandžio kalbų viską sutarėme ir pasirašėme sutarti, kuri ir atvėrė Parabolei kelią į Žemaitiją.
Atvykau pakilia nuotaika į tėviškę, truputį pabaliavojau ir grįždamas namo sugalvojau tokį pat veiksmą atlikti ir Telšiuose.
Kas tuo metu buvo Telšių meras dabar nepamenu, bet žmogus į mano kalbas, ir ypač į mano parodyta jam sutartį su Plungės savivaldybe, pažiūrėjo rimtai.
Taip vėl už kokio pusvalandžio buvo pasirašyta analogiška sutartis kaip ir Plungėje.
Viso to rezultatas - 1994 metų gruodžio mėnesį apie Kalėdas buvo pajungti pirmieji Plungės KTV abonentai.
Darbai Telšiuose vėlavo visus metus, kol vietiniai verslininkai nusprendė, kad tai yra ne jų biznis ir davė mūsų darbams žalią šviesą, už ką aš jiems ir šiandien esu dėkingas.
Po to statant tinklus nebuvo jokių nesusipratimu ar trinties, kuri gadintų man gyvenimą ir nervus.
1996 metų vasarą buvo pajungti pirmi Telšių KTV abonentai.
1997 metais laimėjome LRTK paskelbtą konkursą įrengti KTV tinklą Raseinių mieste.
Tais pačias metas buvo pajungti pirmieji Raseinių KTV abonentai.
Čia reikia pastebėti, kad jau suėjo 10 metų kai Raseiniuose dirba mūsų pačių sukonstruota ir pagamina KTV stotis - palydoviniai imtuvai, moduliatoriai, konverteriai ir stiprintuvai. Analogiškos stotis Lietuvoje sukonstravo ir gamina tik TERRA.
Bet tokios stoties, kurios veikimą užtikrino mano sugalvotas dažnių sintezatorius ir kurios dėka buvo pradėti statyti KTV tinklai Kaune, iki šiol pasaulyje nesukonstravo ir nedaro niekas, nors jos dažnių stabilumas dar visa eile lenkia šiuolaikines KTV stotis.
Jos veikimo principas buvo mano sugalvotas pagal matytą atrodo anglų patentą, kurio pagrindu buvo sukonstruota kariška laivyno radijo stotis. Ten buvo kalbama, kad sumaišius dviejų kvarcinių rezonatorių dažnius, gautais kartotiniais dažniais galima valdyti moduliatorių.
Man kilo mintis pasižiūrėti ar tam reikalui netiktų kokie nors populiarūs ir lengvai gaunami kvarciniai rezonatoriai ir man pasisekė - 4,25 MHz kvarcinis rezonatorius, kurių buvo pilnos parduotuvės, nes buvo naudojamas PAL dekoderiuose ir 6,5 MHz kvarcinis rezonatorius, kuris irgi buvo ne deficitas, kaip tik tam reikalui ir tinka. Liko tik sukonstruoti atitinkamą prietaisėli ir tuos kanalinius dažnius gauti, o tada jau bandyti ar priverstinės moduliacijos veikimo principu gerai dirba buitiniuose video magnetofonuose naudojama mikroschema, kuri kainavo kapeikas ir jų buvo irgi visur pilna. Dievas davė, kad man ši idėja pavyko ir Povilo rankomis buvo įgyvendinta.
Buvo tik vienas šios mūsų KTV stoties minusas - nepasiduoda greitam kanalų pakeitimui - reikia keisti visą moduliatorių, jis neperderinamas kitam kanalui.
Dar viena naujovė, įgyvendinta šioje KTV stotyje buvo tai, kad TV kanalai buvo statomi greta vienas kito - peiliui, kas iki to laiko buvo neregėtas dalykas. Net ir Ignacas, selektorių vedantysis inžinierius, nežinojo ar televizorius gerai rodys. Tas mums leido, kaip matosi iš aukščiau pateiktos KTV tinklų analizės, pagal transliuojamų programų kiekį būti lyderiais Lietuvoje, nes kiti kabelinės televizijos operatoriai TV kanalus statė kas antrą kanalą, o matomame ir visais televizoriais be vargo priimame metriniame bangų ruože iki 12 TV kanalo, kanalų yra nedaug, todėl jų daug transliuoti ir negalėjo. INIT‘as transliavo savo programas ir virš 12 kanalo, kur to laiko televizoriais jų matyti žmonės negalėjo, todėl jų programų buvo daugiau, bet vis vien dviem mažiau už mūsų
Vienu žodžiu tai buvo gana pažangi KTV stotis iš pigių, visur randamų detalių, nes kitokiai įsigyti mes neturėjome pinigų.
Iš viso mes su Povilu pagaminome 3 tokias KTV stotis ir jos ilgą laiką stovėjo Amerikos ambasadoje Vilniuje, Birštono KTV tinkluose ir Šilainiuose. Vėliau į Parabolės veiklą vėl sugrįžo Ignacas ir katu su Povilu sukonstravo kitą KTV, stotį kuri jau tokio trūkumo neturėjo. Tokia stotis mūsų pagaminta ir 1997 m. pastatyta Raseiniuose ir dabar dar dirba, nors jau laikas būtų ją išleisti į pensiją
Ir iš viso, statydami KTV tinklus, mes pirkome tik kabelius, radijo detales ir kitas pigias medžiagas - skardą, dažus ir t.t., kas buvo reikalinga įrangai (antenoms, KTV stočiai, magistraliniams ir namų stiprintuvams, atšakotojams) pasigaminti.
Žodžiu statėme iš beveik nieko, nes šios įrangos Lietuvoje nebuvo - jos niekas Lietuvoje negamino, išskyrus kai kuriuos mazgus, kurie irgi buvo labai brangūs, o įpirkti brangią užsienietišką techniką buvo ne mūsų nosiai.
Parabolė FM
Gal kokiais 1998 metais pas mane užgriuvo moksleivių būrelis iš gretimos vidurinės mokyklos, su Mantu priešakyje (dabartiniu interneto tinklų galva). Jis ir sako man: "aš susilipdžiau FM siųstuvėlį ir norėčiau per kabelinę transliuoti mūsų laidas". Aš visada buvau už tai, kad skatinti jaunų žmonių iniciatyvą ir aišku sutikau padėti. Tuo labiau, kad Mantas asocijavosi su mano paties praeitu keliu "į radistus" ir nebuvo eilinis kiemo berniokas, kurie dykinėjo nieko neveikdami per dienas ar pastoviai kompinėse pliekė kompiuterinius žaidimus.
Tuo laiku tokiai transliacijai kažkokių tai licencijų nereikėjo, todėl tai nebuvo sunku man įvykdyti. Pratempėme jiems iki kažkurio tai namo televizinį kabeli ir pajungėme tą jų siųstuvėli. Taip gimė Parabolė FM.
Bet namo gyventojams nusibodo paaugliu šurmuliavimas laiptų aikštelėje, kur prie šiukšlių vamzdžio buvo gal 1.5 kvadratinio metro jų patalpėlė ir jie paprašė jų nešdintis. Tada teko juos priglausti pas save. Vėliau, kai iš mokyklos rūsio įsikraustėme į naujas patalpas Rasytės 10A, jiems davėme nemažą kambarį rūsyje, kur jie ir dabar dar "veisiasi".
Kai jie užsinorėjo pradėti transliacijas ne tik kabeliu, bet ir eteriu, teko jiems įsteigti viešąją įmone KAUNO MOKSLEIVIŲ IR JAUNIMO LAISVALAIKIO CENTRAS ir gauti transliacijai LRTK licenciją. Buvo jiems paskirtas 99,2 MHz dažnis, kuriuo jie ir dabar transliuoja savo laidas, tik dabar jie vadinasi ne "Parabolė FM", o "Studio7". Jų laidų galima klausyti internetu per http://www.studio7.lt/
Kiek man žinoma, Manto radijuje muzikinę savo karjerą pradėjo ne vienas dabar žinomas dabartinio muzikinio pasaulio atstovas, bet geriau apie tai gal pakalbės pats Mantas, sulaužydamas savo įžadus šitame forume nieko neberašyti.
Pažymėtina, kad šito forumo sumanytojas, įkvėpėjas ir įgyvendintojas irgi yra Mantas. Jis po šiai dienai tyliai daro savo darbą juo rūpindamasis.
Aš atėjau į forumą vėliau, kai sužinojau, kad yra tokia galimybė tiesiai be tarpininkų kalbėtis su savo abonentais.
Parabolė FM kolektyvas man visada buvo pagrindinis pagalbininkas ruošiant CS turnyrus ir visokius susitikimus su abonentais. Jie atsitempdavo į kavines savo aparatūra ir tuos susitikimus vesdavo, sugalvodami visokius konkursus ir žaidimus. Aš visada esu dėkingas Dievui ir likimui, kad savo gyvenimo kelyje tokius žmones sutinku - neįsišokančius, tyliai darančius savo darbą ir kažką gero kitiems nesavanaudiškai darančius, tikrus savo srities žinovus. Iš šalies žiūrint atrodo "o kas gi čia tokio". Deja, žiūrint į mus supančią aplinką, supranti - tai yra tikras stebuklas. Ir turiu pastebėti, kad mano kelyje tokių žmonių pasitaikė labai daug - daug daugiau, negu tų, kurie norėjo mane sužlugdyti, pažeminti ar linkėjo man blogą. Kitaip Parabolės jau seniai nebebūtų.
Jeigu ką nusišnekėjau, ar truputį suklydau - gal mane pataisys tie žmonės, kurie apie Parabolę FM tikrai žino daug daugiau už mane, o tokių čia į forumą bent paskaityti tikrai užsuka nemažai.
Internetas Kaune
1998 ar 1999 metais atsirado įranga, leidžianti skirstyti ir tiekti internetą KTV tinklais.
2000 metų žiemą mes, vienu metu su Šiaulių Slus‘u šią įranga ir nupirkome iš tokios firmos „Žalias namas“ Kaune ir jau 2000 metų balandžio mėnesį pajungėme pirmus Šilainių KTV interneto abonentus Kaune.
Paklojome tuo laiku neregėtus pinigus – 80000 litų už NEMO blokelį, kurio gabaritai buvo kaip palydovinio imtuvo ir bendras pajėgumas buvo net 9 Mbps,
NEMO modemas tada kainavo 1200 Lt ir leido abonentui atseikėti iki 2 Mbps srauto.
Srautai buvo tada velniškai brangūs ir mes sugebėjome tada iš Omnitel nupirkti jo gal kokį 128 kps užklausoms siųsti, o jau atsakymas (srautas Dawn) turėjo ateiti iš kažkokio tai palydovo.
Tai mums ir Splius‘ui garantavo „Žalias namas“ ir NEMO gamintojas Izraelyje.
Deja iš to išėjo didelis piššš, „Žalias namas “ ir žydeliai nusiplovė, o mes ir Splius‘as likome tik su pažadais ir be jokio techninio aptarnavimo.
Todėl visas problemas teko spęsti patiems.
Palydovinis internetas liko už borto dėl prasto stabilumo ir teko visą srautą pirkti iš Omnitel.
O jo tokiomis kainomis daug nepripirksi, bet ir tada mūsų teikiamas 64 kbps internetas buvo tų laikų „Spartuolis“, nes Telekomo modeminis ryšys per telefono linijas galėjo maximum pasiekti 56 kbps greitį.
Interneto įrengimas klientams kainavo 300 Lt, o mėnesinis mokestis buvo 90Lt.
Klientai augo kaip ant mielų. Teko pirkti naują aparatūrą TRICOM ir CISCO ir taip iki kol 2002 metasi pradėjome Šilainiuose statyti optinį tinklą.
Internetas Žemaitijoje
Kai 2003 metų vasarą atsilaisvino NEMO, tuoj jis buvo išvežtas į Plungę ir jau 2003 metų rugsėjo mėnesį buvo pajungti pirmi Plungės KTV interneto abonentai,
Kai 2004 pavasarį atsilaisvino vienas iš TRICOM – buvo išvežtas į Telšius ir jau 2004 metų birželio mėnesį turėjome pirmus interneto abonentus Telšiuose.
Taip prasidėjo Parabolės interneto tiekimo era Žemaitijoje, kuri tęsiasi ir dabar.
Tinklai Plungėje ir Telšiuose pastoviai atnaujinami.
2008 metų rudenį abu šie miestai bus optine skaidula sujungti į vieną tinklą ir tokia pat optine skaidula prijungti prie kito didelio KTV tinklo, iš kurio gausime skaitmeninės televizijos programas ir internetą.
Telšiuose antenos, stovinčios ant Masčio 4 namo bus išmontuotos ir palikta tik vietinių lietuviškų programų stotis avarijos atvejui, kad Telšiai tokių atveju neliktu visai be televizijos.
Dabar vyksta derybos su keletu didelių KTV firmų ir kieno pasiūlymas bus priimtas paaiškės dar už kokio mėnesio.
Iš pasiūlymų jau dabar matyti, kad interneto srautas mums kainuos mažiausiai dvigubai pigiau, todėl po tinklų sujungimo bus peržiūrėti Plungės KTV optinio tinklo planų greičiai, o duos Dievas gal sekančias metais pavyks modernizuoti ir Telšių KTV tinklą, padarant jį optiniu – tada analogiški optiniai planai galios ir Telšiuose.
Kompiuteriai ir programavimas
Dar vienas reikšmingas mano gyvenimo etapas buvo kai aš išmokau programuoti. Atsitiko tai 1994 ... 1995 metais, nes 1994 metais Parabolės KTV abonentų skaičius buvo jau gerokai persiritęs per 1000 ir mano žmonai Nijolei vesti jų apskaitą ir kas mėnesį ar ketvirtį ranka išrašinėti sąskaitas buvo jau neįmanoma. Nijolės pirštai nuo pastovaus rašymo išsiklaipė ir ištino. Reikėjo skubiai imtis priemonių. Dievas davė, kad kažkaip per kažkokį giminės suėjimą apie šitas savo problemas užsiminiau Nijolės pusbroliui Kęstui Miškiniui, kuris buvo baigęs KPI (KTU) informatikos fakultetą ir tuo metu dirbo Skaldoje skaičiavimo skyriaus viršiniku.
Jis pats stovėjo už vairo įmonių kompiuterizacijos aušroje, gerai šį darbą žinojo ir jį mylėjo.
Aš viso to iki tol nežinojau ir neturėjau net menkiausio supratimo, kad jis ir yra tas žmogus, kuris man dabar yra gyvybiškai reikalingas.
Mums išsikalbėjus, jis ir pasisiūlė man padėti. Nupirkau aš IBM 226 kompiuterį iš pažįstamo verslininko ir kibome į darbą. Kęstas atvažiuodavo pas mane į namus po darbo ir mes vakarais pradėjome kurti programas. Aš sėdėjau už nugaros ir pasakojau kaip ką mes praktiškai darome, o jis jau rašė programas. Po mėnesio darbo mano kompas jau skaičiavo kiek koks abonentas turi mokėti, leido užskaityti mokamus pinigus, rašė sąskaitas ir darė visus būtinus dalykus. Nijolė buvo išvaduota.
Paskui kurį laiką, gal kokius metus po truputį tobulinome jas iki kol neatsitiko toks dalykas – mano buhalterė kartą ir sako: žinai mes “truputį” ne taip rašome abonentų apskaitos dokumentus, aš iš tavęs išeinu, bet tu žinok, kad tai reikia sutvarkyti. Nu ir prasidėjo – sėdėjome mes su Kęstu vakarais gal kokius metus, kol visą šitą susikaupusį mėšlą sutvarkėme. Per tą laiką ir išmokau programuoti Kęsto Miškinio naudojama lietuviška programavimo kalba MIDUS, apie kurią dabar jaunimas ir žalio supratimo neturi ir net nežino aplamai, kad Lietuvoje tokie dalykai, kaip programavimo kalbos sukūrimas, galimi buvo. Vėliau aš dar nekartą pats, be Kęsto pagalbos, perrašiau ir papildžiau abonentų apskaitos programas, kurios ir po šiai dienai veda visą Parabolės abonentų apskaitą. Aišku laikas eina ir reikės galvoti kaip man to šašo nusikratyti, bet prieš kelis metus paskaičius spaudoje, kad Mikrovisata už Navision sistemą, kuri sprendžia tokius uždavinius, atrodo suplojo 300000 Lt, toks noras greit dingsta.
Aišku man lygintis su Navision būtų juokinga, bet vežti vieną degtuką, visas traukinys nereikalingas – tokios sistemos galimybių mes tikrai neišnaudotume.
Laiko pėdos
Plačiau http://board.parabole.lt/viewtopic.php?p=3026#3026
2007 metų rudenį pradėjau domėtis video medžiagos montavimu – turėjau daug nemontuotos, arba paprastu būdu, su prie Panasonic DVD kameros buvusiomis pridėtomis programomis, paprastai sumontuotais ir pagamintais DVD diskais.
Šitos Panasonic programos leido tik iškarpyti nereikalingus gabaliukus iš video ir sudėti juos į jau paruoštus DVD meniu ir "iškepti" patį DVD diską.
Nei muzikos, nei nuotraukų, nei kokių tai perėjimų ar titrų, o tuo labiau komentarų balsu čia pridėti nėra galimybių.
Todėl už 260 Lt nusipirkau Pinnacle Studio 11 ultimate ir pradėjau su ja dirbti.
Pinnacle yra galinga programa, bet skirta mėgėjiškam darbui ir turi daug programinių klaidų, kurios labai trumpina gyvenimą, todėl bespręsdamas šias problemas, rusiškuose forumuose paskaičiau apie senų nuotraukų albumų perkėlimą į DVD diskus ir sugalvojau čia truputį padirbėti – gal kartais kas ir gausis, juk esu „fotografas" nuo 2-ros klasės.
Sugalvojau visą šio verslo mechanizmą ir dabar, padedamas žmonos brolio sūnaus Sauliaus (jam 17 metų), bandau sukurti internetinę verslo dalį, kurios vienas iš elementų yra pagamintos produkcijos demonstravimas internetu flash grotuvo pagalba, kurį galite pamatyti čia http://laiko.lt/DVD/krikstynos/index.php
Dabar ir bandau praktiškai nustatyti kokios rezoliucijos reikia laikytis, kad ekrane matytusi pakankamai kokybiškas vaizdelis be jokių striginėjimų dėl srauto trūkumo. Gal darysime du variantus – geram interneto srautui ir blogam – bus matyti ar to reikės.
Bandymus atlieku tiek Lietuvos tinkluose, tiek USA ir Europoje, nes viena iš paslaugų bus žmonių turimų filmų talpinimas į mūsų svetainę, kad žmogus galėtų jį be vargo parodyti (su paroliu ar be – spręs pats) visiems draugams tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Kita verslo dalis apims nuotraukų albumų ir giminės istorijų padarymą su filmuota medžiaga, garso ir tekstiniais komentarais bei muzika.
Jau įsigijau ir dabar bandau viską gaminti Blu-Ray formate, kad žmogui galėčiau pasiūlyti pasigaminti du diskus – paprasta DVD – dabartiniam žiūrėjimui, ir Blu-Ray diską – ateičiai, kai ši įranga paplis ir pakeis dabartinius DVD.
Pradžiai tiek.
Jeigu bus kokių tai klausimų – pildysiu šį tekstą.
Mano foto albumas
Šitas užsispyręs žemaitis Stapis, pabaigęs 8-nias klases ir nuėjo pas Paukštakių kolhozo pirmininką Bogužą prašyti, kad jam kolhozas leistų toliau mokytis Alsėdžių vidurinėje mokykloje ir skirtų 10 rublių į mėnesį, kad jis galėtų gyventi Alsėdžių mokyklos bendrabutyje. Bogužas buvo sukalbamas ir prašymą patenkino.
O čia jau devintokas per rugsėjo 1-ąją su savo naujais klasiokais
Su Povilu mes kurį laiką mokėmės vienoje grupėje
Su Povilu atlikome praktiką Odesos rezistorių gamykloje.
Po praktikos Povilas, važiuodamas iš šokių savo kaime "Vilkų kampe" Šilutės rajone, gavo peiliu į nugarą ir nukraujavęs vos nemirė, todėl jau į grupę negrįžo ir baigė mokslus tik grįžęs iš armijos. Jam tada buvo perdurti plaučiai ir, kaip galvojo jo mama, tai turėjo lemiamą reikšmę , dėl ko jis 1998 m. liepos 25 dieną ir paskendo jūroje prie Smiltynės gelbėdamas vaikus.
Vaikus išstūmė, o pačiam jėgų išplaukti nebeužteko.
Šitas praradimo skausmas persekiojo mane eilę metų. Pradžioje aš jį sapnuodavau vos ne kiekvieną naktį ir sapnai būdavo iki apsurdo - kad sėdim su juo ir ką nors darom, tariamės, o paskui aš jo ir klausiu: kaip tu čia sėdi, juk tave palaidojom
Kreipiausi ir į psichoterapeutė Zita Alseikienę iš Neuromedos klinikos, bet mažai tas padėjo. Ir dabar aš kartais dar jį susapnuoju.
Štai ką reiškia netekti tokio draugo ir partnerio
Aš fotografavau, todėl manęs čia nėra.
Povilas su žmona Onute per savo 40-ties metų jubiliejų
2008-07-26 Povilo 10-ties mirties metinių paminėjimas
Apgriuvęs tėviškės namelis, kurį aš šią savaitę su anūkais, Žygimantu ir Kotrynėle, aplankiau. Čia ir dabar gyvena mano tėveliai Petronėlė ir Stanislovas Zepčiukai ir jokiu būdu iš čia nenori niekur kitur važiuoti.
Čia, ne pagal amžių sunkai dirbant - Paukštakių kolhozo fermose šeriant gyvulius, kiekvieną dieną be išeiginių su tėvu kraunant ir vežant po 5 ...7 vežimus mėšlo iš fermos ir kilo didysis noras mokintis "ant radistų" - iš to vergiško kolhozo jungo žūt būt išsivaduoti. Dauguma mano kaimynų taip ir liko kolhozuose - Paukštakių ir kituose, baigė tik proftechnines mokyklas ir dirbo traktoristais, kombainininkais, šoferias, melžėjomis ir panašų darbą. Dalis jų nusigėrė ir jau baigė šią Žemelę trypti.
Nors čia jau viskas baigia sugriūti, bet Žygimantas, gerokai pavaikščiojęs po kiemą ir visus užkaborius, apžiūrėjęs tėviškės gandrus, pasakė: diedukai aš noriu čia gyventi.
Žygimantą užbūrė šie tėviškės gandrai.
Po gandralizdžiu rastą gandro plunksną jis žada vežtis į Švediją ir ten papasakoti apie savo prodiedukus, nes rugpjūčio 18 pradės eiti į mokyklą (I-mą klasę), o Švedijoje yra tokia tradicija, kad mokiniai, ateidami į mokyklą, atsineša 3 kokius nors daiktus ir papasakoja klasei viską, kas su šias daiktais jį sieją. Žygimantas vežasi gandro plunksną iš prodiedukų sodybos, sulūžusią meškerės plūdę ("Žvejo sodyboje" prie Trakų pagavo 2 kilograminius upėtakius) ir nulūžusį kalvio nukaltą rožės lapą iš mūsų namo kiemo, kuriame jis šią vasarą gerokai su savo pusbroliais Matu ir Ugniumi prisidūko.
2008 m. rugpjūčio 12 d.
Tuoj sėdam į mašiną ir vežu anūkėlius į Vilniaus oro uostą, iš kur juos Nijolė išskraidins namo į Švedija ... nors kažin ar namo ...
Parabolės vėliava, kurią per 1000-tojo abonento šventę Kapitoniškėse 2004-04-12 antrą Velykų dieną pašventino Kauno Šv. Dvasios bažnyčios (Šilainių) klebonas Monsinjoras L. Vaičiulionis
Aš esu radistas nuo vaikystės. Būdamas dar 4-toje klasėje radau mokyklos bibliotekoje Janušonio knygą „Radijo mėgėjo vadovas“, nuo kurios savo kelią pradėjo daugelis Lietuvos radistų.
Ir prasidėjo didysis kaimynų radijo imtuvų ardymas, nes neseniai kaime buvo įvesta elektra ir žmonės senus "batereikinius" radijo imtuvus keitė į naujus, maitinamus iš ~220 V ir vis nešė man šitą jiems nebereikalingą "gėrį" sakydami - tu Stapeli čia pataisyk biškį.
Ir Stapelis "taisė" net įsijuosęs. Apgriozdinau visą namo palėpę išardytų imtuvų griaučiais. Tėvai kantriai visą šitą kentė ir laukė kol baigsiu Paukštakiuose 8-ias klases ir gal būt vidurinėje užsiimsiu kuo nors kitu. Bet jų lūkesčiai nepasiteisino.
Kai baigiau 8-ias klases ir pradėjau mokytis Alsėdžių vidurinėje mokykloje, ten buvo toks senas radijo mėgėjas fizikos mokytojas Smilingis.
Su juo kartu sėdėdavome ilgiausiais vakarais ir savaitgaliais, o katrais ir naktinis ir knebinėdavome visokius radijo aparatus kol susikonstravome 10 W galingumo 27 Mhz diapazono siųstuvą ir imtuvą ir išėjome į eterį su kolektyvinės radijo stoties šaukiniu UK2PBJ.
Toliau jau beveik dieną ir naktį sėdėjome prie šio siųstuvo ir „megzdavome“ ryšį.
Bedirbant mokykloje su siųstuvu, visą laiką buvo noras pasidaryti savo technika ir megzti ryšius namuose Paukštakiuose.
Todėl gal 11 klasėje tai padariau ir tapau radijo piratu.
Bet tai truko neilgai – 1972 m. įstojau į KPI Kaune (dabartinis KTU) radioelektronikos fakultetą mokytis „ant radisto“.
Besimokydamas visą laiką ką nors „himičinau“ su radijo siųstuvais, todėl laiko mokytis likdavo nedaug.
Ir taip 1977 m. buvo iškeptas šviežias radijo inžinierius – jaunasis specialistas.
Televizorių "gamykla"
Įsidarbinau tuometinės Kauno radijo gamyklos konstravimo biure (vėliau BANGOS institutas).
Alga buvo 92 rubliai į rankas, o jau buvau ženotas ir reikėjo išlaikyti šeimą.
Kaip ir daugelis tokių, pradėjau savo namo rūsyje gaminti nešiojamus nespalvoto vaizdo televizorius „Šilelis 402D.
Kadangi pinigų turėjau nulį ir negalėjau nusipirkti gatavų plokščių, tai tekdavo viską gaminti pačiam – net ir rites pats vyniodavau, laidų žgutus rišdavau, o kartasi net ir plokštėse skyles tekdavo išsigręžioti.
Dariau po 2 televizorius į savaitę, be išeiginių ir taip nuo 1977 metų Kalėdų iki 1981 metų.
Nuo kiekvieno televizoriaus uždirbdavau apie 120 ... 160 rublių.
Mano televizorių „gamykla“ tilpo 2-jų kvadratų 9-čio namo rūsyje – stalas iš braižymo lentos, kėdė iš studentų bendrabučio, priekyje - dviejų lentų, parsineštų iš kiemo, lentyna plokštėm ir produkcijai, iš dešinės – paties sukalta spinta, kurios apačioje dėžė, kur telpa du maišai bulvių, aukščiau - lentyna su uogienės, grybų, agurkų stiklainiais, o virš jos - lentyna su aparatūra televizorių derinimui.
Televizorių žinojau atmintinai visą nuo detalių iki jo pilno visų mazgų derinimo su visais techniniais parametrais.
Mano reikalas buvo televizorių gamyba, žmonos - televizorių pardavimas.
Decimetrinių bangų blokeliai
Pastačius decimetrinių bangų siųstuvus Kaune Juragiuose prasidėjo „decimetrų era“.
Visi televizoriai neturėjo decimetrinių bangų blokelių, todėl jų paklausa buvo milžiniška.
Blokelius pirkdavau iš Radijo gamyklos, kurioje dirbau, 21-mo cecho brigadininkų ir darbininkų tik surinktus, bet nederintus SKD-1 decimetrų blokelius po 1 rublį už vienetą (suderintas kainavo 10 rublių). Suderindavau juos pats ir eidavau juos statyti.
Tai mano klientui kainuodavo 50 rublių.
Klientus surasdavo žmona, eidama ištisai per namus ir daugiaaukščius ir privačius.
Paprastom dienom pastatydavau 3 ... 5 SKD-1 blokus.
Tai darydavau kas antrą vakarą (vieną vakarą gamini – kitą statai), savaitgaliais pastatydavau – 7 ... 9 per dieną.
Apėjome visą Kauną ir visus jo priemiesčius.
Ir taip iki 1983 metų.
Kolektyvinės antenos
Toliau atsirado I-moji Lenkijos TV programa, Kaune matoma 5-tu TV kanalu.
Parsidėjo kolektyvinių antenų era.
Skyrius, kuriame aš dirbau, konstravo televizoriams kanalų selektorius.
Jo vienas iš vedančiųjų inžinierių buvo Ignacas Plukas, vėliau tapęs Parabolės akcininku.
Kadangi Lenkija Kaune matėsi ne kaip, visi stengėsi sukonstruoti kokį tai stiprintuvą Lenkijos programai pastiprinti.
Šiaip stiprintuvų buvo ir juos kartu su kolektyvinėmis antenomis statė įmonė „Gama“, bet jie buvo mums neprieinami ir be to 5 kanalo stiprintuvus „Gama“ negalėdavo atsivežti – draudė saugumiečiai.
Todėl ir jie „haltūrindami“ privačiai į 5 kanalą perderindavo 3-čio kanalo stiprintuvus.
Ignacas nutarė padaryti savo stiprintuvų kompleksą ir jam tai pavyko.
Buvo sukonstruotas nedidelis blokelis, kuris susidėjo iš kelių stiprintuvų ir konverterių visiem Kaune matomiem kanalam žiūrėti.
Pastatei visiem TV kanalam po anteną, prijungei Ignaco blokelį ir gali pajungti visą namo laiptinę 15 ... 30 butų.
Taip prasidėjo mano kolektyvinių antenų statymo biznis.
Išmokau gaminti Ignaco blokelius, susiradau kelią kaip gauti vamzdelių antenoms, televizinio kabelio ir pirmyn. Nuo vienos 5-čio namo laiptinės gaudavau 300 rublių, nuo vienos 9-čio namo laiptinės gaudavau 400 rublių.
Bet bedirbant kilo labai didelis noras prie vienos antenos, kuria pastatyti buvo pats juodžiausias ir ilgiausias darbas, prijungti po kelias laiptines ir svajonėse - visą namą iš kokių 4-rių – 6-šių laiptinių.
Pradėjau konstruoti plačiajuostį stiprintuvą KT610 tranzistoriaus pagrindu ir man pavyko – išėjo stiprintuvėlis su dviem išėjimais į vieną ir į kitą laiptinę, kuris stiprino nuo 5 iki 230 MHz apie 7 dB - daugiau kaip du kartus.
To mano naujajam „projektui“ turėjo pakakti.
Kooperatinių namų pirmininkai buvo įtarūs ir atsargūs žmonės, todėl rasti tokį namą, kuris sutiktų tai daryti – jungti po dvi laiptines prie vienos antenos, buvo nelengva.
Visi galvodavo ūkiškai – kuo daugiau prijungta prie vienos antenos butų, tuo blogiau rodys televizoriai, nes to Kaune niekas nedarė – visi darė viena laiptinė – viena antena ir stiprintuvas.
Nuleidus kaina vienai laiptinei iki 250 rublių (50 rublių pigiau) pavyko susitarti su naujai KPI dėstytojam pastatyto namo pirmininku, kad jungsiu po 2-vi laiptines.
Taip apie 1984 metus buvo pralaužti ledai pirmom didesnėm kabelinėm sistemom.
Vėliau patobulinau savo plačiajuostį stiprintuvą ir pradėjau pradžioje jungti prie vienos antenos viso namo laiptines – iki 6 ... 8 laiptinių, o dar vėliau prie vienos antenos pradėjau jungti po 2 ... 3 tokius namus.
Taip gimė patirtis, atvėrusi kelią pirmųjų Parabolės kabelinės televizijos tinklų statybai.
Kolektyvines antenas stačiau iki 1987 metų, kada šitas biznis pradėjo „rauktis“ – visi namai Kaune kolektyvines antenas jau turėjo.
Naujai statomuose namuose Šilainiuose karaliavo „Gamos“ „haltūrą“ ir „Kauno ryšių statybos“ specialistai, su dabartiniu Parabolės tinklų pagrindiniu statytoju ir modernizuotoju Petru Vilčinsku priešakyje.
Kompiuteriniai žaidimai
1986 metais Kauno politechnikos institutas kartu su Kauno radijo matavimų technikos instituto (liaudiškai vadinamo „Elektronika“) mokslininkais sukonstravo ir pradėjo gaminti pirmąjį lietuvišką asmeninį kompiuterį SANTAKA
Principe tai buvo „nušraibintas“ Sinklerio kompiuteriuko prototipas, kuriais buvo žaidžiami pirmieji kompiuteriniai žaidimai.
Kito jo panaudojimo aš nežinau – niekas jų rimtam darbui nenaudojo.
Tais pačias metais prasidėjo Gorbačiovo laikų kooperatyvų kūrimo era.
Kartu su vienu landžiu ir organizuotu bičiuliu Jonu, man pažįstamu nuo „Šilelių“ gamybos laikų, įkūrėme kooperatyvą „Leopoldas“, kuris turėjo užsiimti kompiuteriniais žaidimais.
Jonas tuo laiku dirbo kažkurio Kauno ATI mechaniku, nes buvo paprastas vairuotojas ir šioje technikoje susigaudyti vilčių neturėjo, todėl darbus pasiskirstėme taip:
Jonas buvo atsakingas už finansavimą ir patalpų suradimą.
Aš buvau atsakingas už technikos sukūrimą ir pagaminimą.
Man pavyko prikalbinti irgi „Šilelių“ gamybos laikų draugą iš „Elektronikos“, kad jis man pagamintų 10 kompiuteriukų „Santaka“.
Gaminti SANTAKAS kur nors bendrabučio kambarėlyje „pogrindyje“ buvo visų ten dirbančių inžinierių „duona“.
Pats ėmiausi konstruoti „piniginę“ dalį .
Iš tarpmiestinių telefonų automatų gamyklos Kaune pavyko nusipirkti telefonų automatų korpusus ir kitas dalis.
Taip buvo sukonstruotas automatas, kuris įmetus 15 kapeikų monetą, leido dvi minutes žaisti kompiuteriu (laiką galėjai laisvai keisti).
Mano sukonstruoto žaidimų automato "slaptoji" schema
O čia dar slaptesnis pulto, kuris valdė 10 žaidimų vietų, plokštės takelių "brėžinys". Tada žaidimus reikėdavo "įkrauti" jungiant prie kompiuteriuko magnetofoną ir taip jį kokias 10 ... 20 minučių "pieluoti" ir "zyzinti", kol užsikraus žaidimas, o "numesdavo" žaidimus kompiuteriai dažnai. Tai buvo nepatogi procedūra - reikėjo nešiotis ir junginėti prie kompiuterių nešiojamą magnetofoną, lipti vaikams per galvas, nes jų pastovai buvo pilna žaidimų salė ir labai išvargindavo. Tam, kad galėtų darbininkas, kuris dirbo žaidimų salėje, lengvai iš savo darbo vietos visą tai daryti, buvo pravesti kabeliai ir sujungtos visos darbo vietos į vieną pultą. Pultas taip pat leido išjungti bet kurią (kurias) darbo vietas, jeigu ten vaikai darydavo bordaką arba įsiazartinę žaidėjai kėlė per didelį triukšmą ir neklausė salės viršininko nurodymų. Pultas taip pat turėjo slaptą galimybę įjungti bet kurią darbo vietą ir patikrinti kaip ji dirba, arba neribotą laiką žaisti už dyką. Aišku to salėje dirbantis „viršininkas“ nežinojo ir niekam už dyką duoti pažaisti negalėjo.
Šita funkcija naudojausi tik aš, kai reikėjo automatus remontuoti ar dar ką nors patikrinti.
Kadangi kompiuterių SANTAKA „gamyba“ vėlavo, Jonas nupirko 8-is Japoniškus kompiuteriukus ATARI po 2000 rublių – milžiniška kaina, nes tada už 11000 rublių galėjai nupirkti mašiną VAZ 207, o 3 kambarių butas kažkur kainavo gal koks 18 ... 20 tūkstančių rublių.
Taip Vilijampolėje atsirado vienas iš pirmųjų Kaune kompiuterinių žaidimų salonas „Leopoldas“.
Jame buvo 8 automatizuotos žaidimo vietos.
Dirbo vienas žmogus, kurio pagrindinis darbas buvo keisti rublius į 15 kapeikų monetas mano pagamintiems automatams.
Pinigų vogti jis negalėjo – kiekvienas automatas turėjo įkrintančių monetų skaitiklį, kurių parodymus turėjo registruoti kiekvienos dienos gale į žurnalą, o Jonas kontroliavo, kad būtų teisingai nuskaitomi mano automatų skaitikliai.
Vyravo visiškas pasitikėjimas ir jokių nesusipratimų nebuvo.
Dar po kurio laiko gavome mano bičiulio pagamintas Santakas ir įkūrėme dar vieną žaidimų saloną Šilainiuose, dabartinės Grušo vidurinės mokyklos patalpose, kur vėliau ilgą laiką buvo Parabolės kontora ir kasa.
Dar po kurio laiko atidarėme trečia saloną Kauno senamiestyje namų valdybos patalpose.
Taip palengva „Lasvegas‘inis“ biznis plėtėsi.
Vasaros metu savo kompiuterinių žaidimų "salę" atidarydavome netgi Šventojoje, kažkurių tai poilsio namų antrame aukšte esančioje didelėje patalpoje, kurioje tilpo virš 10 žaidimų vietų. Biznis klestėjo, per dieną papildydamas "Leopoldo" kasą po 200 ... 300 rublių iš kiekvienos kompiuterinių žaidimų salės.
PAL spalvų dekoderiai
Pagaminus viską kas reikalinga kompiuteriniams žaidimams, man liko laiko sočiai, nes gedimų buvo nedaug, o pinigų kontrolei daug laiko nereikėjo.
Praktiškai lygiagrečiai su kompiuteriniu žaidimų bizniu pradėjau gaminti ir statyti į spalvotus televizorius PAL spalvų blokus.
Kaune rinka buvo užimta Geraldo, dabartinio Parabolės vyriausio inžinieriaus su hebra, todėl mano darbai persikėlė į Gargždus.
Gargždų „rinka“ buvo nedidelė – pastačiau gal kokį 150 ... 200 PAL dekoderių.
Kompiuterinis ir PAL biznis truko 2,5 metus iki 1989 metų, kol prasidėjo Jugoslavijos turgaus era ir Jonas tapo aktyvus važinėtojas į Jugoslaviją.
Palydovinė televizija
1989 metų vasarą „Komjaunimo tiesoje“ pasirodė straipsnis apie tai, kad latvis Ketnersas pats susikonstravo ir pasigamino palydovinės televizijos priėmimo sistemą.
Supratau, kad išmušė mano valanda ir nieko nelaukęs išvažiavau į Latviją pasižiūrėti iš arčiau kaip tai atrodo praktikoje.
Pas Ketnersą tokių „svečių“ kaip aš buvo sočiai ir jis tokiems lankytojams pastatė kieme savos gamybos anteną, su kopijavimo aparatu pridarė knygučių su aprašymais, brėžiniais ir schemomis kaip viską reikia pasigaminti, padarė plokštes palydoviniam imtuvui ir viską paliko savo bobutei, kuri man tas „gėrybes“ atrodo už 50 rublių ir pardavė.
Taip gimė mintis įkurti savo įmonę, kuri ir užsiimtų tokių palydovinių priėmimo sistemų gamyba ir statymu.
Prasidėjo Parabolės era.
1989 metais su vargais įkalbėjau savo buvusį grupioką Povilą Šaulį iš Telšių ir pažįstamą inžinierių š BANGOS Vytą Žemaitį įkurti kooperatyvą.
Daugelis dabar manęs klausia - kokio velnio aš ėmiau į kompanija žmones, kurie neįnešė į Parabolės kasą nei vieno rublio
Ar negalėjau paprasčiausiai samdyti juos kaip darbininkus
Galiu tokiems atsakyti, kad vienas dalykas - pagal to meto įstatymus, kurti kooperatyvą buvo galima, jeigu jo veikloje dalyvauja ne mažiau, kaip 3 asmenys (tas matosi čia, mano pridedamų kooperatyvo įstatų pirmame punkte). Todėl vienas nieko negalėjau daryti, o kitas dalykas - tada prikalbėti ką nors eiti į kooperatyvą iš valdiško darbo, buvo labai sunku - žmonės netikėjo, kad tie kooperatyvai TSRS ilgai gyvuos ir nenorėjo rizikuoti prarasti nuolatinį darbą, aukoti karjerą dėl nežinia kokios ateities.
O be to aš visada į savo darbuotojus žiūrėjau ir tebežiūriu kaip į partnerius. Matomai ši mano savybė atėjo iš televizorių gamybos ir kolektyvinių antenų statybos laiku, kai reikėjo tartis - ta darai tu, gauni tiek, tą darau aš - gaunu tiek, nes esant tokiam tarybų valdžios nelegalių pajamų persekiojimui, kitaip dirbti negalėjai - tik partnerystės pagrindais. O nedirbti - irgi negalėjai, nes kas nebuvo partinis ar nebuvo valdžioje, gaudavo tik grašius ir už "pliką" atlyginimą būtum skurdęs. Valdžia netgi buvo įvedusi tokius normatyvus kiek gali "nubyrėti" detalių iki pateks produkcija į gatavą sandėlį. Ir tai buvo nemažai - atrodo apie 10% nuo viso detalių kiekio. Aišku kas buvo neorganizuotas ir tinginys ar bailys, tas ir negalėjo pasinaudoti šia valdžios suteikta "lengvata"
Kaip matote žemiau pateiktuose kooperatyvo dokumentuose, „supyliau“ visus savo "biznius" - viską ką iki tol dariau ir ką tikrai mokėjau daryti, nes tam turėjau nemažą patirtį. Man tik buvo reikalingi kompanijonai, kurie galėtų man tuos biznius padėti "sukti"realizuodami mano idėjas. Viskuo kitu aš rūpinausi pats. Mano amžinatilsį uošvio Jono Naujoko pažintys leido gauti man geras sutartis su sanatorijomis ir kitais valdiškais objektais, kurie galėjo sau tokią prabangą, kaip palydovinė televizija, leisti ir mokėti tokiom sąlygom už tai pinigus - nieko dar nėra net sukonstruota ir pagaminta, o jau mokamas solidus avansas už mano ir Jono "pasakas"
Kitu atveju, be tokių sutarčių, tokiam kooperatyvui jokių šansu išgyventi nebuvo.
Dar prieš oficialiai steigiant kooperatyvą pasitaikė proga nusipirkti palydovinę galvutę. Reikėjo tik įduoti žmogui dolerių ar markių už 3000 rublių. Tuo mano kompanijonai irgi pasirūpinti negalėjo – turtingų giminių ar pažįstamų neturėjo, o gal ir patys rizikuoti bijojo. Teko ir šitą pirmą barjerą pačiam įveikti, nes palydovinę galvutę žūt būt reikėjo nusipirkti.
Gaminant ja pagal Ketnerso brėžinius nieko doro nesigavo, o be galvutės šis biznis iš viso nebūtų net parsidėjęs.
Kiek aš tada vargau, kol pasiskolinau tuos 3000 rublių, sunku net apsakyti. Apklausiau ir gimines ir pažįstamus - neskolino niekas, nes tada 3000 rublių buvo ne juokinga suma - 1.5 ... 2 metų atlyginimas. Net Ignacas Plukas, kuris vėliau tapo mūsų akcininku ir tas išsigando tokiam slydžiam reikalui pinigus skolinti. Netekęs vilties, kreipiausi į man visai nepažįstamą žmogų, kuris man "po blatu" buvo pardavęs virtuvei deficitinę nerūdijančio plieno kriauklę. Jis gyveno netoliese gretimame name, o vardas ir pavardė jo buvo irgi ... Vytas Žemaitis, kaip ir mano kompanijono, kuris 1992 m. apšvarino Parabolę. Nuėjau aš pas jį į namus ir išdėsčiau savo bėdas ir ką aš noriu su tais pinigais daryti. Sakau: važiuoja žmogus į Vokietiją ir galėtų man iš ten atvežti palydovinę galvutę – biznį noriu daryti. Jis ir sako: važiuojam su manim - gal kas ir išeis. Nuvažiuojam su juo į pakaunės sodus pas tokį jo pažįstamą. Jis su juo pakalbėjo gal 5 minutes, tas ir sutiko. Nuvažiavom tuoj pat visi į taupomąją kasą - nuėmė jis tuos 3000 rublių ir man atidavė. Sakau gal raštelį kokį parašyti - sako nereikia - jeigu kas - Vytas atiduos. Gėda prisipažinti, bet aš to žmogaus vardo net neįsidėmėjau
Tas žmogus, kuris važiavo į Vokietiją, (buvęs bendradarbis Kazimieras Muraška) tikrai man tą galvutę parvežė, nors prie sienos tada kratė žiauriai ir tokius dalykus reikėjo gerai paslėpti - saugumiečiai būtų atėmę. Kur jis ją buvo įkišęs aš gerai nebepamenu, bet atrodo į įrankių dėžę kartu su visokiais raktais ir kitu "gėriu", kurį tada kiekvienas vairuotojas mašinoje vežiojosi.
Kai po gal kokio pusmečio gavau pirmus uždirbtus pinigus, atidaviau aš tą skolą, o pastačius KTV tinklą Šilainiuose - Vytas Žemaitis buvo Parabolės garbės abonentas iki pardavėme Šialinių KTV Mikrovisatai. Jis galėjo naudotis dykai, tiek kabelinės TV nekoduotomis programomis, tiek koduotomis programomis, o vėliau ir internetu.
Nors mes niekada po to artimai nebendravome, bet manau, kad jis tikrai nepralošė su manimi susidėdamas
Mano „verslo planas“ buvo susikonstruoti palydovinės televizijos priėmimo sistemą, užsiimti tokių sistemų gamybą ir statyti jas tokiems objektams kaip viešbučiai, sanatorijos ir t.t. , kurios tuo laiku galėjo skirti tam nemažai pinigų, tik reikėjo turėti gerų pažinčių, kad gautum tokių užsakymų.
O aš, kaip jau minėjau, tokį žmogų su pažintimis turėjau.
Mano amžinatilsį uošvis Jonas Naujokas daug metų dirbo Lietuvos ambasadoje Maskvoje ir pažinojo praktiškai visus Lietuvos valdininkus, tame tarpe ir tokius pinigų skirstytojus.
Povilas Šaulys tuo laiku pirmas Lietuvoje buvo į vieną kabelinį tinklą, prie vieno TV antenų komplekto, sujungęs visą Masčio gatvės mikrorajoną Telšiuose.
Jis buvo užsigimęs radijo inžinierius ir su jo mirtimi 1998 metais (per Jūros šventę nuskendo Baltijos jūroje) aš netekau pagrindinio savo techninių idėjų ir sprendimų įgyvendintojo.
Vėliau stoti į kooperatyvą prikalbėjau ir savo buvusį bendradarbį, televizoriaus kanalų selektorių vedantįjį konstruktorių Ignacą Pluką.
Tą patį inžinierių, kurio sukonstruoti blokeliai suko mano kolektyvinių TV antenų statymo „biznį“, apie kurį rašiau anksčiau.
Ignacas turėjo milžinišką patirtį konstruojant panašius dalykus ir buvo TSRS šios srities flagmanas.
Į kooperatyvą prikalbėtas stoti mano pažįstamas iš BANGOS Vytautas Žemaitis, su kuriuo aš susidurdavau BANGOJE visokius biznelius sukdamas, buvo krapštukas ir gabus inžinierius, bet laikui bėgant mūsų keliai įsiskyrė.
Vytas pasidavė vėliau priimto darbuotojo pagundoms ir 1992 metais pilnai apšvarinęs Parabolės kasą ir pavogęs visus prietaisus ir medžiagas iš Parabolės pasišalino. Teko jam su pabėgančia iš Parabolės hebra, dėl šventos ramybės, padėti įkurti UAB "Taškas", bet tas jų "Taškas" taip ir nepasitaškė - matomai taip ir nepradėjo dirbti ir buvo uždarytas, nes Vytuką, po pinigų dalybų, "kompanijonai" paliko, kaip jis pats man vėliau minėjo, basesnį už mane, kai jie mane apšvarino.
Nuo 1989 metų iki 1992 metų, kol pradėjome statyti KTV tinklą Šilainių mikrorajone, daug pripėdavome:
1. Jau 1989 metais sukonstravome ir pardėjome gaminti palydovinės TV priėmimo sistemas, skirtas didesniems objektas, tokiems kaip viešbučiai, sanatorijos, daugiaaukščiai namai ir panašiems objektams, nes mano pagrindinis tikslas buvo vėl pradėti kolektyvinių antenų biznį jį papildžius palydovinėmis TV programomis. Taip Lietuvoje atsirado dabartinių KTV tinklų užuomazgos. Panašiais dalykais užsiiminėjo ir kiti kooperatyvai – ETA iš kurios išsivystė TERRA ir TECHNIKAS iš kurio išsivystė Mikrovisata.
Tada mes buvome savotiški konkurentai, bet laikas nuo laiko vis ką nors iš jų pirkdavome – iš ETOS kabelius ir kitokias detales, iš TECHNIKO – piratinius dekoderius koduotos palydovinės TV programos FILM NET žiūrėjimui. FILM NET dieną ištisai rodė naujausius filmus be jokios reklamos, o naktimis rodė juodą porno, todėl klientų šiai programai žiūrėti netrūko.
Taip aš susipažinau su dabartiniu Mikrovisatos savininku Sigitu Kavaliausku, kuriam prieš kelis metus buvo parduoti Parabolės Šilainių KTV tinklai Kaune.
Palydovinės televizijos komplekto konstravimą pradėjome nuo antenos.
Pirmiausiai sugalvojome kaip reikia pasigaminti patį pagrindą - palydovinės antenos „lėkščių“ gaminimo „įrangą“.
Pradžioje aš nupirkau vieną firmine 1,5 metro lėkštę ir ją atidaviau savo pažįstamam iš Plungės Kazimierui Varpjotui, kuris yra didelis pedantas, labai darbštus ir galvotas žmogus.
Su juo sutarėme už kiek jis tas lėkštes man gamins.
Kazimieras nusivežė mano nupirktą lėkštę pas savo draugą į kaimą ir įkasęs į žemę pripylė į ją cemento skiedinio.
Taip buvo pagaminta forma, kuria jis parsivežė į Plungę ir rankomis nušlifavo iki veidrodinio blizgesio.
Ant tos formos sluoksnis po sluoksnio buvo klojamas stiklo audinys ir pertepamas epoksidine derva.
Į tarpus buvo dedami savotiški „šonkauliai“ iš putoplasto, kol galu gale buvo gaunama lėkštė į kuria reikėdavo įklijuoti tik reflektorių - aliuminio foliją, skirtą kepimui, ir baltai nudažyti.
Kazimieras buvo nagingas šaltkalvis, todėl visokias „geležis“ antenai tvirtinti pasigamindavo be vargo.
Kad neatsirastų konkurentų, apie šį savo „išradimą“ aišku niekam nesigyrėme ir kur gaminamos antenos buvo paslaptis.
O gaminamos jos buvo „Plungės žemės ūkio mokyklos“ mechaninių dirbtuvių patalpose netoli Plungės ligoninės.
Taip mūsų antenos pradėjo kelionę po Lietuvą.
Tuo metu daug kas parsiveždavo iš užsienio palydovinius TV imtuvus, o antenos užsienyje buvo labai brangios – mūsų buvo kelis kartus pigesnės.
Todėl darbo mums pakako – važinėjome po Lietuvą ir jas statėme patys, o kai kam ir taip parduodavome.
Žodžiu kaip kas norėjo.
Visą šį laiką, tarpuose tarp antenų statymo, vyko palydovinio imtuvo konstravimas ir kiti panašūs darbai, surišti su kolektyvinio naudojimo palydovinės televizijos priėmimo sistemos sukūrimu.
Pirma tokia sistema buvo įrengta Birštono sanatorijoje „Versmė“.
TV signalai po kambarius buvo skirstomi tokiu pat būdų kaip ir dabartinime KTV tinkle.
Visuose kambariuose buvo matomos visos lietuviškos eteriu priimamos TV programos, Lenkijos TV I-ma programa ir 6 palydovinės TV programos, tarp kurių buvo ir FILM NET. Per 1990 ... 1991 metus panašios priėmimo sistemos buvo įrengtos:
- Druskininkų sanatorijose „Eglė“ ir „Žilvinas“
- Palangos sanatorijoje „Linas“
- Šventosios sanatorijoje „Auksinės kopos“
- Viešbutyje „Draugystė“ Vilniuje, dabartinis CROWNE PLAZA.
- Vokietijos ambasadoje Vilniuje
- Lietuvos ambasadoje ir jos viešbutyje Maskvoje
- BANGOS gamyklos administraciniame pastate Draugystės gatvėje (BANGOS bokštas).
Ir daug kitų smulkių objektėlių, kuriu dabar jau gerai ir nepamenu.
1990 metais pasiūliau mūsų palydovinės televizijos priėmimo kompleksą gaminti BANGAI ir Telšių skaičiavimo technikos gamyklai.
BANGAI buvo labai nepatogu, kad ji, turinti televizijos priemonių konstravimo institutą su daugiau kaip 1000 darbuotojų, gamins kažkokių tai halturščikų sukonstruotą imtuvą.
Todėl ji tai daryti atsisakė, o Telšių skaičiavimo mašinų gamykla mano pasiūlymą priėmė.
Prasidėjo kelionės į Telšius, kurių pasakoje gimė pirmųjų lietuviškų palydovinių imtuvų serijinė gamyba.
Telšių skaičiavimo mašinų gamykla gamino šiuos imtuvų komplektus iki pat bankroto.
Iki 1991 metų reikalai klostėsi gana gerai - iki kol Vytukas su hebra nesugalvojo, kad jau pakankamai yra seife pinigų, kad galima būtų juos paimti ir pasidalinti.
Taip 1991 metų gale gimė sąmokslas.
1992 metų sausio mėnesį Parabolės seifas buvo ištuštintas, aparatūra, įrankiai ir medžiagos paimti irgi.
Reikėjo pradėti viską nuo nulio iš naujo.
Ignacas visą laiką dirbo savo darbą BANGOJE ir nebuvo tuo laiku aktyvus Parabolės gerovės kūrėjas, todėl beveik visai nuo visko nusišalino ir metus laiko aš su juo nepalaikiau jokių ryšių.
Mes su Povilu, kuris visą tą laiką gyveno pas mane ir tik savaitgaliais grįždavo pas šeimą į Telšius, likome tik su mano idėja kaip sukonstruoti kabelinės televizijos priėmimo stotį ir su užsakymu už 1200 USD šia dar net nesukonstruotą stotį pastatyti Amerikos ambasadai Vilniuje.
Čia pateiktas išlikęs amžinatilsį Povilo darbinių užrašų fragmentas gal geriau padės suprasti kokia situacija buvo mūsų šeimose. Povilas visada žiūrėdavo į esmę, bet ne į detales, todėl jo užrašai buvo vedami pirmame po ranka pasitaikiusiame tam reikalui tinkamame sąsiuvinyje. Šiuo atveju užrašams buvo paimtas kažkurio jo vaiko sąsiuvinys.
Kadangi Povilas visą laiką pagrinde praleisdavo pas mane Kaune, dirbdamas mano rūsyje įrengtame "ceche", tai visa namų ūkio ir vaikų auklėjimo našta tekdavo jo žmonai Onutei, apie ką byloja šis mano raudonai pabrauktas Povilo vaiko įrašas.
Povilo "slaptųjų" užrašų fragmentas iš KTV stoties konstravimo laikų iš to pačio vaiko sąsiuvinio.
Mano mašina su užkaltu varikliu stovėjo Masčio 4 kieme Telšiuose, Povilo mašina - vos krutėjo, pinigų remontams buvo nulis, kitkam - taip pat.
Mano žmonai nusibodo maitinti mus tik bulvėmis ir ji juokais pasakė: „Jei negalite kitaip uždirbti pinigų, eikite su kirviu po tiltu“.
Man tai buvo smūgis žemiau juostos, todėl ėmiausi aktyvių žygių ir prikalbėjau savo uošvį Joną pasiskolinti iš tų valdininkų, kuriems aš atsilygindavau už „sanatorinius“ užsakymus, nemažą sumą pinigų KTV stoties įrangai pagaminti.
Per porą mėnesių pavyko sėkmingai pagaminti KTV stotį, kurią ir pastatėme Amerikos ambasadai Vilniuje.
Gavome tuos savo išsvajotus 1200 USD, atidavėme skolas, susiremontavome mašinas ir pradėjome vėl keltis iš duobės.
Kabelinė televizija Kaune
1992 metų vasara buvęs mano grupės KPI kuratorius mokslų daktaras Napoleonas Mickūnas pasiūlė įrengti tokią KTV stotį jo name Šilainiuose, kur jis tada buvo to namo komendantas.
Namas priklausė dideliam 27 daugiaaukščių namų kooperatyvui, kuriuose buvo apie 2000 butų.
Su kooperatyvo pirmininku Vidmantu Ardzijausku sutarėme, kad kabeliais apjungsime visus kooperatyvo namus.
Taip gimė Parabolės KTV.
Čia yra ta istorinė sutartis, nuo kuriuos ir prasidėjo Parabolės KTV tinklų statyba Kaune
Užbaigus jungti šiuos namus, gavome pasiūlymą iš kito panašaus kooperatyvo pirmininko Pauliaus Tamoliūno prijungti prie tinklų ir jų kooperatyvo namus, nes tie namai buvo visai šalia - kitoje gatvės pusėje.
Parabolės KTV tinklas pradėjo plėstis kaip voratinklis, kurio pasakoje buvo apjungti į vieną tinklą visi Šilainių namai – apie 8000 butų, kol Parabolės plėtrą nesustabdė kabelinės TV INIT vadas Paulius Živatkauskas.
1995 metais Parabolė laimėjo Ryšių ministerijos paskelbtą konkursą dėl KTV tinklų statybos vienoje iš Kauno miesto dalių – Šilainiuose ir Vilijampolėje. Tuo metu INIT norėjo aplamai ištrinti Parabolę iš įmonių sąrašo ir vedė nuožmų karą prieš mus, todėl tokiais konkurso rezultatais aišku buvo labai nepatenkinta. Visokiomis machinacijomis ir teismų pagalba INIT sustabdė Parabolės plėtrą Kaune, kol galu gale Aukščiausiasis teismas nepadėjo tam taško. Ši byla įėjo į teismų praktikos istorija ir šiuo teismo sprendimu teisininkai remiasi ir dabar kaip pavyzdžiui čia
Pinas tekstas randasi čia:Citata iš dokumento wrote:Tai, kad darbuotojas negali tikėtis visiškos teisės į privatumą, patvirtina ir LR
Konstitucijos 28 str., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 8 str. 2 d., kuriuose numatyta, kad galimas privataus gyvenimo
neliečiamumo apribojimas, jei tai reikalinga siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir
interesus. Lietuvos Aukščiausiasis teismas byloje UAB “Init” p. UAB “Parabolė”
konstatavo:
Konstitucijos 28 str., reikalaudamas, jog asmuo, įgyvendindamas savo
teises, nevaržytų kitų asmenų teisių,.... reiškia ne ką kitą, kaip draudimą
piktnaudžiauti teise, t.y. draudimą įgyvendinti subjektinę teisę priešingai
jos paskirčiai ar turint tikslą pažeisti ar kitaip suvaržyti kitų asmenų
teises82.Esant tokiems pasisakymams kyla klausimas: ar galima asmens teisės į
privataus gyvenimo apribojimą, t.y. darbuotojo elektroninio pašto tikrinimą, traktuoti
kaip patenkantį tiek į LR Konstitucijos 28 str., tiek į Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. 2 d.? Atsakymas turi būti teigiamas,
kadangi tokiu būdu siekiama apsaugoti darbdavio interesus.
http://www.ceeol.com/aspx/getdocument.a ... D009D9A146
Kad įsivaizduotumėte kokia padėtis buvo su KTV Lietuvoje 1994 metais, čia pateikiu situacijos "analizę", kurios paprašė Kauno miesto savivaldybė.
Gale minima Birštono televizija - tai 1992 ... 1993 metais Parabolės įrengtas KTV tinklas, pagal sutartį su Birštono savivaldybe ir pastatytas jos užsakymu.
Kas įsimintina iš Birštono statybos laikų, tai yra iki tol neregėtas techninis sprendimas permetant TV signalą be kabelio eteriu. Reikalas tas, kad Birštonas yra duobėje ir jame yra prasti (labai silpni) TV signalai ir ypač 5 TV kanalo, kuriuo tuo laiku buvo transliuojama Lenkijos TV 1-moji programa. Išlįsti su antena pro didžiulį kalną, kuris stūkso Lenkijos kryptimi, vilčių nebuvo. Todėl sugalvojau padaryti tokia "chimiją". Pastatyti Lenkijos TV 1-mos programos anteną ant vandentiekio bokšto, kuris yra ant to kalno, pakeisti (konvertuoti) priimto signalo dažni ir jį pastiprinus kita antena nukreipti į anteną ant Birštono savivaldybės pastato, kur buvo įrengta KTV stotis. Atstumas buvo nemažas - apie 1 km, bet mums tas reikalas išdegė - Lenkijos TV 1-moji programa rodė kuo puikiausiai. Net ir Ryšių ministerijos specai negalėjo pasakyti ar tai legalu - ar ne, nes tai juk buvo ne tradicinis siųstuvas. Gal tai ir buvo I-moji Lietuvoje įrengta MMDS sistema
Kaip matote, Parabolė buvo lyderis Lietuvoje - transliavo daugiausia programų ir kaina buvo mažiausia
Istorinis Kauno miesto tarybos potvarkis, sugriovęs Ryšių ministerijos ir INIT planus sunaikinti Parabolės KTV tinklą Kaune
Su BANGOS generaliniu direktoriumi Sigitu Godeliu buvome geri pažįstami, nes kai aš dirbau BANGOJE valstybiniame priėmime (Gosprijomka), jis buvo 13 cecho, kuris gamino televizorius, viršininkas ir pastoviai su manimi bendravo, nes nuo manęs priklausė ar važiuos jo pagaminti televizoriai į gatavos produkcijos sandėlį - ar bus subrokuoti ir išardyti. Kas tokiu atveju butų, manau nereikia aiškinti.
Jis gyveno tame pačiame name, kuriame ir buvo 1992 metais sumontuota mūsų KTV stotis ir nuo kurio parsidėjo KTV tinklo statyba. Sigitas buvo ko gero vienas iš pirmųjų mūsų abonentų - gal antras po Napoleono Mickūno, kurio iniciatyva ir parsidėjo šių tinklų statyba.
Sigitas puikiai žinojo kaip mūsų tinklas dirba, kokias turi galimybes ir kokia yra rodomų programų kokybė ir stengėsi visaip man padėti.
Buvau net sutaręs su BANGA, kad jie gamins KTV įrangą (dalį gal būt ir mūsų sukonstruotos), o mes už BANGOS pinigus pastatysime ir eksploatuosime KTV tinklą visam Kaunui.
Čia yra rašto griaučiai, kuris buvo išsiųstas į Kauno savivaldybę dėl leidimo tokiai statybai
O jau čia yra Kauno savivaldybės leidimas tai mums daryti
Čia jau yra pasirašytas Parabolės ir BANGOS bendras skelbimas į spaudą dėl KTV tinklų statybos, po kurio jau turėjo sekti konkretūs darbai.
Skelbimas buvo patalpintas dideliuose laikraščiuose, tik dabar nepamenu kokiuose, kad ir ponai iš Ryšių ministerijos, pamatytų kokie yra mūsų rimti ketinimai
O čia jau yra pirmas rimtas mūsų laimėjimas prieš INIT - savivaldybės raštas INIT'ui ir Ryšių ministerijai, atimantis teisę INIT'ui statyti KTV tinklą Kaune.
Čia kaip toje patarlėje: "Ir mažas akmenėlis didelį vežimą verčia" - norėjęs mus sunaikinti INIT'as pats liko už borto
Kabelinė televizija Žemaitijoje
Kadangi 1994 metais prasidėjus karui su INIT, Kaune mūsų plėtra buvo sustabdyta teismų, aš pradėjau ieškoti kitų miestų kur galėtume statyti savo KTV tinklus.
Todėl 1994 metais liepos 12 dieną (savo gimtadienio išvakarėse), važiuodamas į kaimą pas tėvus, sugalvojau „ant kvailio" užeiti į Plungės savivaldybę pas merą ir pakalbėti su juo apie KTV tinklų statybą Plungėje.
Tuo laiku meru buvo Adomas Kripas – labai protingas ir strategiškai mastantis žmogus.
Po kokio pusvalandžio kalbų viską sutarėme ir pasirašėme sutarti, kuri ir atvėrė Parabolei kelią į Žemaitiją.
Atvykau pakilia nuotaika į tėviškę, truputį pabaliavojau ir grįždamas namo sugalvojau tokį pat veiksmą atlikti ir Telšiuose.
Kas tuo metu buvo Telšių meras dabar nepamenu, bet žmogus į mano kalbas, ir ypač į mano parodyta jam sutartį su Plungės savivaldybe, pažiūrėjo rimtai.
Taip vėl už kokio pusvalandžio buvo pasirašyta analogiška sutartis kaip ir Plungėje.
Viso to rezultatas - 1994 metų gruodžio mėnesį apie Kalėdas buvo pajungti pirmieji Plungės KTV abonentai.
Darbai Telšiuose vėlavo visus metus, kol vietiniai verslininkai nusprendė, kad tai yra ne jų biznis ir davė mūsų darbams žalią šviesą, už ką aš jiems ir šiandien esu dėkingas.
Po to statant tinklus nebuvo jokių nesusipratimu ar trinties, kuri gadintų man gyvenimą ir nervus.
1996 metų vasarą buvo pajungti pirmi Telšių KTV abonentai.
1997 metais laimėjome LRTK paskelbtą konkursą įrengti KTV tinklą Raseinių mieste.
Tais pačias metas buvo pajungti pirmieji Raseinių KTV abonentai.
Čia reikia pastebėti, kad jau suėjo 10 metų kai Raseiniuose dirba mūsų pačių sukonstruota ir pagamina KTV stotis - palydoviniai imtuvai, moduliatoriai, konverteriai ir stiprintuvai. Analogiškos stotis Lietuvoje sukonstravo ir gamina tik TERRA.
Bet tokios stoties, kurios veikimą užtikrino mano sugalvotas dažnių sintezatorius ir kurios dėka buvo pradėti statyti KTV tinklai Kaune, iki šiol pasaulyje nesukonstravo ir nedaro niekas, nors jos dažnių stabilumas dar visa eile lenkia šiuolaikines KTV stotis.
Jos veikimo principas buvo mano sugalvotas pagal matytą atrodo anglų patentą, kurio pagrindu buvo sukonstruota kariška laivyno radijo stotis. Ten buvo kalbama, kad sumaišius dviejų kvarcinių rezonatorių dažnius, gautais kartotiniais dažniais galima valdyti moduliatorių.
Man kilo mintis pasižiūrėti ar tam reikalui netiktų kokie nors populiarūs ir lengvai gaunami kvarciniai rezonatoriai ir man pasisekė - 4,25 MHz kvarcinis rezonatorius, kurių buvo pilnos parduotuvės, nes buvo naudojamas PAL dekoderiuose ir 6,5 MHz kvarcinis rezonatorius, kuris irgi buvo ne deficitas, kaip tik tam reikalui ir tinka. Liko tik sukonstruoti atitinkamą prietaisėli ir tuos kanalinius dažnius gauti, o tada jau bandyti ar priverstinės moduliacijos veikimo principu gerai dirba buitiniuose video magnetofonuose naudojama mikroschema, kuri kainavo kapeikas ir jų buvo irgi visur pilna. Dievas davė, kad man ši idėja pavyko ir Povilo rankomis buvo įgyvendinta.
Buvo tik vienas šios mūsų KTV stoties minusas - nepasiduoda greitam kanalų pakeitimui - reikia keisti visą moduliatorių, jis neperderinamas kitam kanalui.
Dar viena naujovė, įgyvendinta šioje KTV stotyje buvo tai, kad TV kanalai buvo statomi greta vienas kito - peiliui, kas iki to laiko buvo neregėtas dalykas. Net ir Ignacas, selektorių vedantysis inžinierius, nežinojo ar televizorius gerai rodys. Tas mums leido, kaip matosi iš aukščiau pateiktos KTV tinklų analizės, pagal transliuojamų programų kiekį būti lyderiais Lietuvoje, nes kiti kabelinės televizijos operatoriai TV kanalus statė kas antrą kanalą, o matomame ir visais televizoriais be vargo priimame metriniame bangų ruože iki 12 TV kanalo, kanalų yra nedaug, todėl jų daug transliuoti ir negalėjo. INIT‘as transliavo savo programas ir virš 12 kanalo, kur to laiko televizoriais jų matyti žmonės negalėjo, todėl jų programų buvo daugiau, bet vis vien dviem mažiau už mūsų
Vienu žodžiu tai buvo gana pažangi KTV stotis iš pigių, visur randamų detalių, nes kitokiai įsigyti mes neturėjome pinigų.
Iš viso mes su Povilu pagaminome 3 tokias KTV stotis ir jos ilgą laiką stovėjo Amerikos ambasadoje Vilniuje, Birštono KTV tinkluose ir Šilainiuose. Vėliau į Parabolės veiklą vėl sugrįžo Ignacas ir katu su Povilu sukonstravo kitą KTV, stotį kuri jau tokio trūkumo neturėjo. Tokia stotis mūsų pagaminta ir 1997 m. pastatyta Raseiniuose ir dabar dar dirba, nors jau laikas būtų ją išleisti į pensiją
Ir iš viso, statydami KTV tinklus, mes pirkome tik kabelius, radijo detales ir kitas pigias medžiagas - skardą, dažus ir t.t., kas buvo reikalinga įrangai (antenoms, KTV stočiai, magistraliniams ir namų stiprintuvams, atšakotojams) pasigaminti.
Žodžiu statėme iš beveik nieko, nes šios įrangos Lietuvoje nebuvo - jos niekas Lietuvoje negamino, išskyrus kai kuriuos mazgus, kurie irgi buvo labai brangūs, o įpirkti brangią užsienietišką techniką buvo ne mūsų nosiai.
Parabolė FM
Gal kokiais 1998 metais pas mane užgriuvo moksleivių būrelis iš gretimos vidurinės mokyklos, su Mantu priešakyje (dabartiniu interneto tinklų galva). Jis ir sako man: "aš susilipdžiau FM siųstuvėlį ir norėčiau per kabelinę transliuoti mūsų laidas". Aš visada buvau už tai, kad skatinti jaunų žmonių iniciatyvą ir aišku sutikau padėti. Tuo labiau, kad Mantas asocijavosi su mano paties praeitu keliu "į radistus" ir nebuvo eilinis kiemo berniokas, kurie dykinėjo nieko neveikdami per dienas ar pastoviai kompinėse pliekė kompiuterinius žaidimus.
Tuo laiku tokiai transliacijai kažkokių tai licencijų nereikėjo, todėl tai nebuvo sunku man įvykdyti. Pratempėme jiems iki kažkurio tai namo televizinį kabeli ir pajungėme tą jų siųstuvėli. Taip gimė Parabolė FM.
Bet namo gyventojams nusibodo paaugliu šurmuliavimas laiptų aikštelėje, kur prie šiukšlių vamzdžio buvo gal 1.5 kvadratinio metro jų patalpėlė ir jie paprašė jų nešdintis. Tada teko juos priglausti pas save. Vėliau, kai iš mokyklos rūsio įsikraustėme į naujas patalpas Rasytės 10A, jiems davėme nemažą kambarį rūsyje, kur jie ir dabar dar "veisiasi".
Kai jie užsinorėjo pradėti transliacijas ne tik kabeliu, bet ir eteriu, teko jiems įsteigti viešąją įmone KAUNO MOKSLEIVIŲ IR JAUNIMO LAISVALAIKIO CENTRAS ir gauti transliacijai LRTK licenciją. Buvo jiems paskirtas 99,2 MHz dažnis, kuriuo jie ir dabar transliuoja savo laidas, tik dabar jie vadinasi ne "Parabolė FM", o "Studio7". Jų laidų galima klausyti internetu per http://www.studio7.lt/
Kiek man žinoma, Manto radijuje muzikinę savo karjerą pradėjo ne vienas dabar žinomas dabartinio muzikinio pasaulio atstovas, bet geriau apie tai gal pakalbės pats Mantas, sulaužydamas savo įžadus šitame forume nieko neberašyti.
Pažymėtina, kad šito forumo sumanytojas, įkvėpėjas ir įgyvendintojas irgi yra Mantas. Jis po šiai dienai tyliai daro savo darbą juo rūpindamasis.
Aš atėjau į forumą vėliau, kai sužinojau, kad yra tokia galimybė tiesiai be tarpininkų kalbėtis su savo abonentais.
Parabolė FM kolektyvas man visada buvo pagrindinis pagalbininkas ruošiant CS turnyrus ir visokius susitikimus su abonentais. Jie atsitempdavo į kavines savo aparatūra ir tuos susitikimus vesdavo, sugalvodami visokius konkursus ir žaidimus. Aš visada esu dėkingas Dievui ir likimui, kad savo gyvenimo kelyje tokius žmones sutinku - neįsišokančius, tyliai darančius savo darbą ir kažką gero kitiems nesavanaudiškai darančius, tikrus savo srities žinovus. Iš šalies žiūrint atrodo "o kas gi čia tokio". Deja, žiūrint į mus supančią aplinką, supranti - tai yra tikras stebuklas. Ir turiu pastebėti, kad mano kelyje tokių žmonių pasitaikė labai daug - daug daugiau, negu tų, kurie norėjo mane sužlugdyti, pažeminti ar linkėjo man blogą. Kitaip Parabolės jau seniai nebebūtų.
Jeigu ką nusišnekėjau, ar truputį suklydau - gal mane pataisys tie žmonės, kurie apie Parabolę FM tikrai žino daug daugiau už mane, o tokių čia į forumą bent paskaityti tikrai užsuka nemažai.
Internetas Kaune
1998 ar 1999 metais atsirado įranga, leidžianti skirstyti ir tiekti internetą KTV tinklais.
2000 metų žiemą mes, vienu metu su Šiaulių Slus‘u šią įranga ir nupirkome iš tokios firmos „Žalias namas“ Kaune ir jau 2000 metų balandžio mėnesį pajungėme pirmus Šilainių KTV interneto abonentus Kaune.
Paklojome tuo laiku neregėtus pinigus – 80000 litų už NEMO blokelį, kurio gabaritai buvo kaip palydovinio imtuvo ir bendras pajėgumas buvo net 9 Mbps,
NEMO modemas tada kainavo 1200 Lt ir leido abonentui atseikėti iki 2 Mbps srauto.
Srautai buvo tada velniškai brangūs ir mes sugebėjome tada iš Omnitel nupirkti jo gal kokį 128 kps užklausoms siųsti, o jau atsakymas (srautas Dawn) turėjo ateiti iš kažkokio tai palydovo.
Tai mums ir Splius‘ui garantavo „Žalias namas“ ir NEMO gamintojas Izraelyje.
Deja iš to išėjo didelis piššš, „Žalias namas “ ir žydeliai nusiplovė, o mes ir Splius‘as likome tik su pažadais ir be jokio techninio aptarnavimo.
Todėl visas problemas teko spęsti patiems.
Palydovinis internetas liko už borto dėl prasto stabilumo ir teko visą srautą pirkti iš Omnitel.
O jo tokiomis kainomis daug nepripirksi, bet ir tada mūsų teikiamas 64 kbps internetas buvo tų laikų „Spartuolis“, nes Telekomo modeminis ryšys per telefono linijas galėjo maximum pasiekti 56 kbps greitį.
Interneto įrengimas klientams kainavo 300 Lt, o mėnesinis mokestis buvo 90Lt.
Klientai augo kaip ant mielų. Teko pirkti naują aparatūrą TRICOM ir CISCO ir taip iki kol 2002 metasi pradėjome Šilainiuose statyti optinį tinklą.
Internetas Žemaitijoje
Kai 2003 metų vasarą atsilaisvino NEMO, tuoj jis buvo išvežtas į Plungę ir jau 2003 metų rugsėjo mėnesį buvo pajungti pirmi Plungės KTV interneto abonentai,
Kai 2004 pavasarį atsilaisvino vienas iš TRICOM – buvo išvežtas į Telšius ir jau 2004 metų birželio mėnesį turėjome pirmus interneto abonentus Telšiuose.
Taip prasidėjo Parabolės interneto tiekimo era Žemaitijoje, kuri tęsiasi ir dabar.
Tinklai Plungėje ir Telšiuose pastoviai atnaujinami.
2008 metų rudenį abu šie miestai bus optine skaidula sujungti į vieną tinklą ir tokia pat optine skaidula prijungti prie kito didelio KTV tinklo, iš kurio gausime skaitmeninės televizijos programas ir internetą.
Telšiuose antenos, stovinčios ant Masčio 4 namo bus išmontuotos ir palikta tik vietinių lietuviškų programų stotis avarijos atvejui, kad Telšiai tokių atveju neliktu visai be televizijos.
Dabar vyksta derybos su keletu didelių KTV firmų ir kieno pasiūlymas bus priimtas paaiškės dar už kokio mėnesio.
Iš pasiūlymų jau dabar matyti, kad interneto srautas mums kainuos mažiausiai dvigubai pigiau, todėl po tinklų sujungimo bus peržiūrėti Plungės KTV optinio tinklo planų greičiai, o duos Dievas gal sekančias metais pavyks modernizuoti ir Telšių KTV tinklą, padarant jį optiniu – tada analogiški optiniai planai galios ir Telšiuose.
Kompiuteriai ir programavimas
Dar vienas reikšmingas mano gyvenimo etapas buvo kai aš išmokau programuoti. Atsitiko tai 1994 ... 1995 metais, nes 1994 metais Parabolės KTV abonentų skaičius buvo jau gerokai persiritęs per 1000 ir mano žmonai Nijolei vesti jų apskaitą ir kas mėnesį ar ketvirtį ranka išrašinėti sąskaitas buvo jau neįmanoma. Nijolės pirštai nuo pastovaus rašymo išsiklaipė ir ištino. Reikėjo skubiai imtis priemonių. Dievas davė, kad kažkaip per kažkokį giminės suėjimą apie šitas savo problemas užsiminiau Nijolės pusbroliui Kęstui Miškiniui, kuris buvo baigęs KPI (KTU) informatikos fakultetą ir tuo metu dirbo Skaldoje skaičiavimo skyriaus viršiniku.
Jis pats stovėjo už vairo įmonių kompiuterizacijos aušroje, gerai šį darbą žinojo ir jį mylėjo.
Aš viso to iki tol nežinojau ir neturėjau net menkiausio supratimo, kad jis ir yra tas žmogus, kuris man dabar yra gyvybiškai reikalingas.
Mums išsikalbėjus, jis ir pasisiūlė man padėti. Nupirkau aš IBM 226 kompiuterį iš pažįstamo verslininko ir kibome į darbą. Kęstas atvažiuodavo pas mane į namus po darbo ir mes vakarais pradėjome kurti programas. Aš sėdėjau už nugaros ir pasakojau kaip ką mes praktiškai darome, o jis jau rašė programas. Po mėnesio darbo mano kompas jau skaičiavo kiek koks abonentas turi mokėti, leido užskaityti mokamus pinigus, rašė sąskaitas ir darė visus būtinus dalykus. Nijolė buvo išvaduota.
Paskui kurį laiką, gal kokius metus po truputį tobulinome jas iki kol neatsitiko toks dalykas – mano buhalterė kartą ir sako: žinai mes “truputį” ne taip rašome abonentų apskaitos dokumentus, aš iš tavęs išeinu, bet tu žinok, kad tai reikia sutvarkyti. Nu ir prasidėjo – sėdėjome mes su Kęstu vakarais gal kokius metus, kol visą šitą susikaupusį mėšlą sutvarkėme. Per tą laiką ir išmokau programuoti Kęsto Miškinio naudojama lietuviška programavimo kalba MIDUS, apie kurią dabar jaunimas ir žalio supratimo neturi ir net nežino aplamai, kad Lietuvoje tokie dalykai, kaip programavimo kalbos sukūrimas, galimi buvo. Vėliau aš dar nekartą pats, be Kęsto pagalbos, perrašiau ir papildžiau abonentų apskaitos programas, kurios ir po šiai dienai veda visą Parabolės abonentų apskaitą. Aišku laikas eina ir reikės galvoti kaip man to šašo nusikratyti, bet prieš kelis metus paskaičius spaudoje, kad Mikrovisata už Navision sistemą, kuri sprendžia tokius uždavinius, atrodo suplojo 300000 Lt, toks noras greit dingsta.
Aišku man lygintis su Navision būtų juokinga, bet vežti vieną degtuką, visas traukinys nereikalingas – tokios sistemos galimybių mes tikrai neišnaudotume.
Laiko pėdos
Plačiau http://board.parabole.lt/viewtopic.php?p=3026#3026
2007 metų rudenį pradėjau domėtis video medžiagos montavimu – turėjau daug nemontuotos, arba paprastu būdu, su prie Panasonic DVD kameros buvusiomis pridėtomis programomis, paprastai sumontuotais ir pagamintais DVD diskais.
Šitos Panasonic programos leido tik iškarpyti nereikalingus gabaliukus iš video ir sudėti juos į jau paruoštus DVD meniu ir "iškepti" patį DVD diską.
Nei muzikos, nei nuotraukų, nei kokių tai perėjimų ar titrų, o tuo labiau komentarų balsu čia pridėti nėra galimybių.
Todėl už 260 Lt nusipirkau Pinnacle Studio 11 ultimate ir pradėjau su ja dirbti.
Pinnacle yra galinga programa, bet skirta mėgėjiškam darbui ir turi daug programinių klaidų, kurios labai trumpina gyvenimą, todėl bespręsdamas šias problemas, rusiškuose forumuose paskaičiau apie senų nuotraukų albumų perkėlimą į DVD diskus ir sugalvojau čia truputį padirbėti – gal kartais kas ir gausis, juk esu „fotografas" nuo 2-ros klasės.
Sugalvojau visą šio verslo mechanizmą ir dabar, padedamas žmonos brolio sūnaus Sauliaus (jam 17 metų), bandau sukurti internetinę verslo dalį, kurios vienas iš elementų yra pagamintos produkcijos demonstravimas internetu flash grotuvo pagalba, kurį galite pamatyti čia http://laiko.lt/DVD/krikstynos/index.php
Dabar ir bandau praktiškai nustatyti kokios rezoliucijos reikia laikytis, kad ekrane matytusi pakankamai kokybiškas vaizdelis be jokių striginėjimų dėl srauto trūkumo. Gal darysime du variantus – geram interneto srautui ir blogam – bus matyti ar to reikės.
Bandymus atlieku tiek Lietuvos tinkluose, tiek USA ir Europoje, nes viena iš paslaugų bus žmonių turimų filmų talpinimas į mūsų svetainę, kad žmogus galėtų jį be vargo parodyti (su paroliu ar be – spręs pats) visiems draugams tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Kita verslo dalis apims nuotraukų albumų ir giminės istorijų padarymą su filmuota medžiaga, garso ir tekstiniais komentarais bei muzika.
Jau įsigijau ir dabar bandau viską gaminti Blu-Ray formate, kad žmogui galėčiau pasiūlyti pasigaminti du diskus – paprasta DVD – dabartiniam žiūrėjimui, ir Blu-Ray diską – ateičiai, kai ši įranga paplis ir pakeis dabartinius DVD.
Pradžiai tiek.
Jeigu bus kokių tai klausimų – pildysiu šį tekstą.
Mano foto albumas
Šitas užsispyręs žemaitis Stapis, pabaigęs 8-nias klases ir nuėjo pas Paukštakių kolhozo pirmininką Bogužą prašyti, kad jam kolhozas leistų toliau mokytis Alsėdžių vidurinėje mokykloje ir skirtų 10 rublių į mėnesį, kad jis galėtų gyventi Alsėdžių mokyklos bendrabutyje. Bogužas buvo sukalbamas ir prašymą patenkino.
O čia jau devintokas per rugsėjo 1-ąją su savo naujais klasiokais
Su Povilu mes kurį laiką mokėmės vienoje grupėje
Su Povilu atlikome praktiką Odesos rezistorių gamykloje.
Po praktikos Povilas, važiuodamas iš šokių savo kaime "Vilkų kampe" Šilutės rajone, gavo peiliu į nugarą ir nukraujavęs vos nemirė, todėl jau į grupę negrįžo ir baigė mokslus tik grįžęs iš armijos. Jam tada buvo perdurti plaučiai ir, kaip galvojo jo mama, tai turėjo lemiamą reikšmę , dėl ko jis 1998 m. liepos 25 dieną ir paskendo jūroje prie Smiltynės gelbėdamas vaikus.
Vaikus išstūmė, o pačiam jėgų išplaukti nebeužteko.
Šitas praradimo skausmas persekiojo mane eilę metų. Pradžioje aš jį sapnuodavau vos ne kiekvieną naktį ir sapnai būdavo iki apsurdo - kad sėdim su juo ir ką nors darom, tariamės, o paskui aš jo ir klausiu: kaip tu čia sėdi, juk tave palaidojom
Kreipiausi ir į psichoterapeutė Zita Alseikienę iš Neuromedos klinikos, bet mažai tas padėjo. Ir dabar aš kartais dar jį susapnuoju.
Štai ką reiškia netekti tokio draugo ir partnerio
Aš fotografavau, todėl manęs čia nėra.
Povilas su žmona Onute per savo 40-ties metų jubiliejų
2008-07-26 Povilo 10-ties mirties metinių paminėjimas
Apgriuvęs tėviškės namelis, kurį aš šią savaitę su anūkais, Žygimantu ir Kotrynėle, aplankiau. Čia ir dabar gyvena mano tėveliai Petronėlė ir Stanislovas Zepčiukai ir jokiu būdu iš čia nenori niekur kitur važiuoti.
Čia, ne pagal amžių sunkai dirbant - Paukštakių kolhozo fermose šeriant gyvulius, kiekvieną dieną be išeiginių su tėvu kraunant ir vežant po 5 ...7 vežimus mėšlo iš fermos ir kilo didysis noras mokintis "ant radistų" - iš to vergiško kolhozo jungo žūt būt išsivaduoti. Dauguma mano kaimynų taip ir liko kolhozuose - Paukštakių ir kituose, baigė tik proftechnines mokyklas ir dirbo traktoristais, kombainininkais, šoferias, melžėjomis ir panašų darbą. Dalis jų nusigėrė ir jau baigė šią Žemelę trypti.
Nors čia jau viskas baigia sugriūti, bet Žygimantas, gerokai pavaikščiojęs po kiemą ir visus užkaborius, apžiūrėjęs tėviškės gandrus, pasakė: diedukai aš noriu čia gyventi.
Žygimantą užbūrė šie tėviškės gandrai.
Po gandralizdžiu rastą gandro plunksną jis žada vežtis į Švediją ir ten papasakoti apie savo prodiedukus, nes rugpjūčio 18 pradės eiti į mokyklą (I-mą klasę), o Švedijoje yra tokia tradicija, kad mokiniai, ateidami į mokyklą, atsineša 3 kokius nors daiktus ir papasakoja klasei viską, kas su šias daiktais jį sieją. Žygimantas vežasi gandro plunksną iš prodiedukų sodybos, sulūžusią meškerės plūdę ("Žvejo sodyboje" prie Trakų pagavo 2 kilograminius upėtakius) ir nulūžusį kalvio nukaltą rožės lapą iš mūsų namo kiemo, kuriame jis šią vasarą gerokai su savo pusbroliais Matu ir Ugniumi prisidūko.
2008 m. rugpjūčio 12 d.
Tuoj sėdam į mašiną ir vežu anūkėlius į Vilniaus oro uostą, iš kur juos Nijolė išskraidins namo į Švedija ... nors kažin ar namo ...
Parabolės vėliava, kurią per 1000-tojo abonento šventę Kapitoniškėse 2004-04-12 antrą Velykų dieną pašventino Kauno Šv. Dvasios bažnyčios (Šilainių) klebonas Monsinjoras L. Vaičiulionis
per paprasta telika rodo tik tiek kad ateina skaitmeniniais kanalais - pvz formule chia 1k. (atrodo ish jav) rode skaitmenine transliacija tai jega buvo - rode varikliu apsukas ir pan.
MTV - muzikinė programa 
Jegu bus dar įdomu - pratęsime 
Visus kitus privalumus - ŠNAI 
Kaip manote - kodėl taip yra 
, bet 40 tai gal biski ir per daug. . Tada jau geriau nedadet jokiu nauju kanalu ir paleisti bazini paketa sk. kanalais uz tuos pacius 22Lt ar pora litu brangiau.