Lietuvos rytas wrote:
Politikai siunčiami į Šikučių kaimą
R.Pakso posakis paskatino žemaičius prisiminti keiksmažodžius
Elvyra Sabalytė
„Lietuvos ryto“ korespondentė
Telšiams – pramoga
„Šikau ir tapšnojau“, – šis šalies vadovo Rolando Pakso posakis, prieš keletą dienų paskelbtas „Lietuvos ryte“, pralinksmino Telšiuose gyvenančius jo kraštiečius, bet nė kiek jų nešokiravo.
Šiuos žodžius Prezidentas išrėžė lapkričio pradžioje kalbėdamasis telefonu su savo bendražygiu „Restako“ bendrovės vadovu, irgi buvusiu telšiškiu Algirdu Drakšu. Taip R.Paksas ramino į apklausą prokuratūroje kviečiamą A.Drakšą.
Gimtajame šalies vadovo mieste šiuo metu ant kiekvieno kampo galima išgirsti linksmai tariamą seną žemaitišką frazeologizmą: „Šikau ir tapšnojau“.
Daugelis „Lietuvos ryto“ kalbintų telšiškių didžiavosi, kad net ir tapęs Prezidentu R.Paksas neužmiršo sodrios žemaičių kalbos.
Šis pasakymas žemaičius šokiruotų nebent tada, jei jis nuskambėtų viešos kalbos metu ar iš tribūnos.
Atsirado tik keli, manantys kitaip. Jie abejojo, ar šalies vadovui dera vartoti šį spalvingą posakį net tada, kai jis kalbasi telefonu.
Keiksmažodžiai – nesvetimi
Tai, kad Prezidentui R.Paksui keiksmažodžiai išsprūdo neatsitiktinai, šią savaitę patvirtino buvęs jo treniruočių draugas, garsus Lietuvos lakūnas Jurgis Kairys.
„Būdami stovyklose, žaisdavome tokį žaidimą – kas mažiau nusikeiks, – sakė J.Kairys. – Dažniausiai šį žaidimą pralaimėdavo R.Paksas“.
Prasmę aiškina skirtingai
„Lietuvos ryto“ klausinėjami žemaičiai šio frazeologizmo prasmę aiškino savaip.
„Šį posakį Prezidentas tikriausiai girdėjo iš savo tėvų arba senelių. Taip žemaitis gali pasakyti tik labai ant ko nors supykęs ar įtūžęs, – taip mano Žemaičių kultūros draugijos rajono pavieto pirmininkas Andrius Dacius. – Šiuose žodžiuose į krūvą sudėta viskas, kas tik įmanoma sudėti“.
Kiek kitaip šių žodžių prasmę aiškino dar vienas kalbintas telšiškis. Jo nuomone, taip kalbantis žmogus yra kažkur giliai įklimpęs arba labai suvargęs, jam pastaruoju metu nesiseka.
Tuo tarpu aktyvus žemaičių kultūros puoselėtojas, Telšių rajono vyriausiasis architektas Algirdas Žebrauskas įsitikinęs, kad Prezidentas norėjo pasakyti, jog tas reikalas nėra toks svarbus, kad į jį reikėtų kreipti dėmesį.
Neieško žodžio kišenėje
Keli žemaičiai, „Lietuvos ryto“ paprašyti papildyti iš Prezidento lūpų išsprūdusį frazeologizmą panašiais pasakymais ar palyginimais, žodžio kišenėje neieškojo.
„Geriausiai šiandieninę situaciją Lietuvoje nusako posakis „Šik ir bild“ (pats kaltas ir dar triukšmą kelia), – porino vienas aštrialiežuvis. – Galiu drąsiai jums duoti prišikti kepurę, kad Prezidentas savo noru tikrai neatsistatydins“.
Kiti tikino, kad daugelis politikų stumdosi subinėmis (dykinėja) ir po subinę smegenų ieško, o raškažis jiems šikną drasko (taip sakoma apie išpaikintus žmones).
Kad jie gerai gyvena, nėra ko stebėtis – juk bagotam ir velnias į košę spirgais šika.
„O kam tada galva?“ – paklausė jie vienas kito. „Kad subinė lapų nepribirtų“, – nukirto trečias.
Nesutarus dėl politikos, vienas pašnekovas kitam juokais pasiūlė pabučiuoti į subinę, išvadino vienas kitą subinlaižiu, šikbezda ir šikalyne (taip vadinami skubantys karšto ar ūmaus būdo žmonės) ir dar patarė šūdui nemokyti šikėjo.
Prognozavo liūdną ateitį
Vienas žemaičių prognozavo, kad kai kam netrukus teks šikti britvom (patirti daug skausmo ir nemalonumų), tačiau visada atsiras norinčiųjų siekti valdžios postų, nors ir žemę reikėtų subine badyti (bet kokia kaina ko nors siekti).
Iš dažniau minimų posakių šia tema buvo paminėti ir tokie – užplaukė šūdas ant smegenų, apsišik aukštielnikas, viena subine šika (labai sutaria tarpusavyje), apšiko širdį (įskaudino), šūdas – ne taukai, išdžius ir nubyrės.
Žemaičiai siūlė kai kuriems susikompromitavusiems politikams važiuoti į Šikučių kaimą lepšių rinkti ir patarė nepersti į vandenį ir nebaidyti vėžių (negąsdinti).
„Apšiktai dirba, todėl tauta ir juokiasi iš jų. O mums tą politiką – apšikt ir apart, – atviravo politika nusivylęs telšiškis. – Daugelis politikų prisišiko taip, kad akių nėra kur dėti“.
Mėgsta stiprius posakius
O ar dažnai patriotiškais jausmais garsėjantys žemaičiai tarpusavyje keikiasi tarmiškai?
Daugelis kalbintųjų tikino, kad jie, kaip ir visa lietuvių tauta, palyginti su bene didžiausiais pasaulyje keikūnais italais ar jiems mažai kuo nusileidžiančiais rusais, tai daro retokai ir dėl to save laiko vos ne šventaisiais.
Dažniausiai žemaičiams iš lūpų išsprūsta rusiški keiksmažodžiai, o žemaitiški – daug rečiau.
Tikras žemaitis keikiasi retai, bet stipriai ir sodriai. Dažniausiai jų vartojami keiksmažodžiai – rupūžė, žaltys, rūpūs miltai, žalia rūta.
„Man pats kiečiausias ir stipriausias keiksmažodis yra žaltys ir rupūžė, mat ji yra labai negraži. Bent jau su varle jos nepalyginsi“, – juokėsi A.Dacius.
Žalčiuotis ir rupūžiuotis gali tik dideli keikūnai.
Žemaičių tarmėje šie keiksmažodžiai savo stiprumu prilygsta rusiškiems, todėl juos vyras vartoja tik išskirtiniu atveju.
„Kartu su keiksmažodžiais išeina žmogaus negerumas ir piktumas. Nors tai ne pats geriausias būdas pykčiui išlieti, vis dėlto tai yra daug geriau nei pastumti žmogų ar jam suduoti“, – samprotavo A.Dacius.
Išskirtiniu atveju pašnekovas sakė galįs pasiūlyti eiti persti į butelką. Tačiau be reikalo tokiais pasakymais jis nesimėto.
Žemaitiški keiksmažodžiai nėra labai nešvankūs.
Prieš juos ištariant žemaičiui nebūtina apsižvalgyti, ar aplinkui nėra vaikų, galima juos vartoti ir girdint moterims.
Atrodo, kad nuolat keikiasi
Kitų tarmių atstovams žemaičių kalba atrodo šiurkšti ir sunki, todėl daugelis mano, jog jie beveik nuolat keikiasi arba piktai barasi.
„Žemaitis tam tikra intonacija žodį pasakys taip, kaip su akmeniu drėbs, todėl netgi visiškai nekaltas žodis kitiems gali pasirodyti lyg keiksmažodis“, – aiškino Žemaičių kultūros draugijos prezidentas Stasys Kasparavičius.
Panorusiems išmokti žemaitiškai keiktis patariama įsidėmėti keiksmažodžius: gyvate raudonoji, dobilo galva, mizerija rūgštaus pieno, tu, verši nelaižytas, trauk tave, velniai.
Norintiems įžeisti ką nors stipriai, reikėtų griebtis spalvingesnių ir ekspresyvesnių keiksmažodžių – pabučiuok į subinę ir pats nusprok, eik tu, myžalo puta, apžiok subinę ir nutroškink, kaip iš subinės ištrauktas, ko sėdi kaip subinė prisvilus, ar graibos kaip aklas po subinę.
Keiksmus laikydavo nuodėme
Vienas pagyvenęs inteligentas piktinosi, kad šalies vadovas pavartojo negražų frazeologizmą. Jis sakė net neįsivaizduojantis, kad taip būtų galėjęs pasakyti, tarkim, Prezidentas Antanas Smetona.
Pašnekovas sakė, kad A.Smetonos valdymo laikais žemaitiški keiksmažodžiai „rupūžė“ ar „eik po velnių“ bent jau to meto inteligentams buvo per stiprūs.
Taip nusikeikęs žmogus manydavo padaręs nuodėmę, apie kurią per išpažintį būtina prisipažinti kunigui.
Rado daug negatyvių žodžių
Žemaičių kalbai būdinga tai, kad joje pašiepiančių ir paniekinančių negatyvių žodžių yra daug daugiau nei kitokių.
Pensininkė lituanistė Irena Radzienė su mokiniais daugelį metų rinko kasdienėje kalboje žemaičių vartojamus negatyvius žodžius.
„Mums pavyko surinkti 80 mašinraščio puslapių negatyvių žodžių ir sudaryti jų žodyną, – pasakojo I.Radzienė. – Jau vien iš to galite spręsti, kiek jų vartoja žemaičiai. Manau, kad žodžiai su negatyviu atspalviu sudaro apie aštuonis procentus visų žodžių“.
I.Radzienė aiškino, kad žemaičių kalboje prie negatyvių žodžių prilipę jaustukai ar trumpi žodeliai sudaro keiksmažodį – och tu, vepeza, och tu, šliundra.
Supykęs ant ko nors žemaitis gali jį išvadinti molausiu, saldakupriu (pataikūnas), vepkiu (ištižėliu) ar išvapa (nuvėsęs).
Norėdamas ką nors paniekinti, jis griebsis tokių žodžių: stipena, nupezėlis, nagaža, krupšūdis, susna, pirsla.
Bendraudami tarpusavyje žemaičiai vienas kitą neretai išvadina kloika, berazumiu, mišiugana, luiniu, nevispročiu, kliunkiu, prakvostu.
Apie niekus kalbantį žmogų paprastai sakoma: bobtauza, vepeza, barškalinis, pliurpalas, papliauška, gavenda, pliurza.
cia net zodziu nereik jai valot tai valikit viska
xexe... 
tu teisus cia net zodziu nereik jai valot tai valikit viska
